prieš tęsiant savo kelionę toliau
o vietoje pasitenkinimo viduje – tuštuma
savo gyvenimą ir kyla egzistenciniai klausimai
Gyvenimo kreivė
2025 m. gruodžio 28 d.
Ir aš neišlipau viena pati:)
Taip pat labai labai norisi pridurti, kad šventinis laikotarpis visgi gana dažnai būna ir emociškai sunkus, bent jau remiantis tuo, kuo su manimi dalijamasi konsultacinių sesijų metu. Yra ne tik šviečiančios lemputės.
____________
Nežinau, ar dėl to, kad stalčiuje turiu beveik niekur taip ir nepanaudotą ekonomikos bakalauro diplomą ir kažkiek suprantu apie ekonomikos ciklus, ar dėl visai kitokių priežasčių, kartais mėgstu nusibrėžti ir savo gyvenimo ciklų kreivę, ką ir padariau vakar. Tai atveria kiek kitokią perspektyvą.
Kokie mūsų šeimos namai?
2025 m. gruodžio 4 d.
Norisi gana paprastai aptarti, kokie šeimos modeliai gali kelti įvairių psichologinių sunkumų, įskaitant ir vienus pavojingiausių sveikatai – valgymo sutrikimus. Išskirtini trys pagrindiniai.
Pirma, iššūkių dažnai kyla taip vadinamoje „idealioje” šeimoje. Iš pažiūros ji atrodo tobula, tačiau viduje – pilna griežtų taisyklių, didelio spaudimo ir aukštų reikalavimų. Čia svarbiau atitikti lūkesčius, nei tai, kaip iš tiesų jaučiamasi.
Trys etapai
2025 m. lapkričio 3 d.
Post’as tarsi pats susirašė.
Ir dariau, ir gera buvo.
____________
Monika Šliupienė: „dabar, žvelgdama retrospektyviai, pastebiu savyje tris skirtingus mano – na, tikriausiai jog tai vystymosi – etapus.
Pirmiausia, regis, mokiausi veikti, daryti ir rodėsi pasitenkinimas, džiaugsmas ateis tada, kai bus padaryta. Ir, taip, kartais ateidavo tie visi taip norimi teigiami išgyvenimai.
greitai ar lėtai
2025 m. spalio 20 d.
Daug dirbu. Be to, vis dar ir daug studijuoju. Labai pasiilgstu rašyti. Džiaugiuosi, kai tai pavyksta (šypsausi). Stengiuosi tiek savo darbe, tiek ir rašant kurti #vietąapmąstyti #vietągyti
____________
Pagal gyvenimo istorijos teoriją yra dvi skirtingos strategijos, atitinkamai vadinamos „greita” ir „lėta”.
„Greita” strategija, be kita ko, yra susijusi su didesniu polinkiu rizikuoti ir teikti pirmenybę trumpalaikiam pasitenkinimui, o ne ilgalaikiems rezultatams.
Vasaros patyrimas ir mano darbo prasmė
2025 m. rugpjūčio 26 d.
Pasidalinu apie savo vasaros patyrimą ir darbo prasmę. Nors nesu tikra, ar man pavyko išreikšti žodžiais tai, ką norėjau. Esmei nusakyti gi dažnai pritrūkstame pastarųjų.
____________
„Šią vasarą su šeima keliavome į ir po kalnus. Lyg trečią kelionės dieną mums nuėjus kokį 8 km. aukštyn, atsivėrė nuostabaus grožio kalnų ežeras.
Ir… man skruostais pradėjo srūti ašaros. Be kūkčiojimo, be raudos, tiesiog bėgo, tekėjo, ritos. Esu tai patyrusi ir kituose kalnuose – Tenerifėje, Austrijoje, Šveicarijoje, kuomet ašaros tiesiog bėga skruostais. Kas nustebino, kad dažniausiai tai išgyvendavau viena savo solo kelionėse, o šįkart šalia buvo vyras, vaikai.
Kaip pasirinkti?
2025 m. liepos 10 d.
Į psichoterapiją ateinama ir norint kažkokioje srityje priimti sprendimą, pavyzdžiui, skirtis ar nesiskirti, išeiti iš darbo ar ne. Dažnai tokių ir panašių sprendimų akivaizdoje viduje blaškosi skirtingų krypčių vėjai vienu metu protarpiais vis sukeldami vidinio konflikto audrą dažnai išgyvenamą kaip sąmyšį.
Ir kartais psichoterapijos kabinete gimsta kažkokios išmintys (šypsena). Ir negali būti per se (lot.) žinoma, kieno tai autorystė – kliento ar konsultanto. Na, nesvarbu, kad nuskambėjo kažkurio iš jų lūpomis, vis tiek tai gimsta iš bendro buvimo, tarpusavio sąveikos, ryšio.
Apie „gėles” psichoterapijos procese. Arba kaip savarankiškai (be specialisto) tą procesą pradėti?
2025 m. birželio 20 d.
Kaip neapsakomai gera vėl rašyti. Na, buvau padariusi pauzę, nes rašiau ir gyniausi savo psichologijos studijų baigiamąjį darbą. Tikiuosi, ir jums bus gera skaityti (šypsausi).
____________
Monika Šliupienė: „kartais, paradoksalu, mane džiugina, kai psichoterapija (t. y., susitikimų su psichoterapeutu ciklas) nepradedama.
Beveik jūsų prašau pykti (šypsausi)
2025 m. kovo 31 d.
Monika Šliupienė: „Mano dėstytoja gerb. Ona Kristina Polukordienė, kuri su bendraminčiais įkūrė „Jaunimo linija”, pabrėžė, kad bene kiekviename kriziniame išgyvenime yra ir pyktis. Žinoma, jis nebūtinai iš karto ar apskritai pripažįstamas.”
Pyktis, pasak O. K. Polukordienės, kyla:
• iš bejėgiškumo jausmo ką nors pakeisti situacijoje
o kas iš tų jausmų?
2025 m. kovo 5 d.
Monika Šliupienė: „vakar skambinau vyrui su verslo idėja. Sakau, man reiktų kažko, kas padėtų konsultacijose online klientą jausti panašiau į tai, kaip gyvai tas juntama (tiksliau reiktų abipusio tokio vykstančio proceso). Jis atsako man nuoširdžiu klausimu: o kas iš tų jausmų?”
Na, dažnai tikrai nėra aišku, kas iš jų jausmų.
Nerašant traktato, pasakytina, kad emociniai, jutiminiai išgyvenimai dažniausiai stumia mus iš nugaros, nes yra (1) priežastis, kodėl patiriame tai, ką patiriame (gali būti ir vidinė, pvz., mūsų įsitikinimai, nuostatos).
Apie logoterapiją, kuri labai artima
2024 m. gruodžio 19 d.
Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institute Monika Šliupienė mokėsi logoterapijos (V. Frankl ir A. Langle). Ši egzistencinės terapijos forma grindžiama prielaida, kad pagrindinė individų motyvacinė jėga yra prasmė.
„Besimokant daug kas išgyvenama asmeniškai ir keliauja per mus pačius. Tad ir šį kartą teko prisiminti, kas man yra prasminga. Buvo įvairiausių svyravimų. Pamenu, tikėjau, kad man be galo prasminga yra padėti kitiems ir kažkokį indėlį palikti pasauliui (vis dar tai rūpi). Tada švytuoklė nunešė į visai kitą pusę – buvo beprasmybės etapas. Juk išties, daug kas laikina: ateina ir praeina. Siekiu, stengiuosi ir vėl siekiu, stengiuosi. Ir vardan ko tai, jei galiausiai vis tiek – mirsiu.
DIAGNOSTIKA darbui su psichologu ar psichoterapeutu
2024 m. gruodžio 13 d.
Ir savo web’e, ir mintyse dažnai esamiems ir (gal net) būsimiems klientams sakau: prašau jūsų, tikėti ne mano, o savo galia.
____________
Darbas su psichologu ar psichoterapeutu yra Monikos Šliupienės vadinama #vietaapmąstyti #vietagyti. Kartais galime dirbti patys su savimi ir tai tikrai yra pakankama. Kartais to neužtenka ir praverstų tam tikrą laiko tarpą (na, bent pusmetį) padirbėti su savimi kartu su specialistu (psichologu ar psichoterapeutu).
Rūpi (kvietimas dalyvauti moksliniame tyrime)
2024 m. gruodžio 6 d.
Tikiu, kad skausmas tam tikromis aplinkybėmis gali virsti žydėjimu. Nuoširdžiai noriu pažinti, kokios galbūt yra tos aplinkybės. Dėl to ir kviečiu dalyvauti moksliniame tyrime.
____________
Monika Šliupienė: „pamenu, kai rašiau laišką savo psichologijos studijų tyrimo būsimai vadovei. Ištrauka iš jo:
// Tai nėra mano pirmasis studijuojamas aukštasis. Ir man labai įdomus yra potrauminis augimas.
Pati esu patyrusi per sąlyginai neilgą laiko tarpą kelis traumuojančius įvykius.
Apie save jūsų susimąstymui
2024 m. lapkričio 29 d.
Jau tikriausiai pastebėjote, kad dažniausiai rašau penktadienio vakare (po jogos) arba savaitgalį. Šįkart tokios mano mintys apie mane ir jūsų susimąstymui.
____________
„Aš lankau savo psichoterapiją. Viena vertus, tai privaloma mano psichoterapijos studijų dalis. Kita vertus, vis randu joje naudos sau. Mane ir pačią stebina, kaip po tiek nemažai metų darbo su savimi (ir su kitais dirbančiais su savimi), aš pati vis dar turiu tam tiktų sunkumų:
• susijusių su emocine savireguliacija, kuomet arašos krenta tuomet, kai tam yra ne laikas ir ne vieta arba kai adekvati reakcija situacijoje turėtų būti ne ašaros, o pyktis!
Kas yra #vietaapmąstyti #vietagyti?
2024 m. lapkričio 22 d.
Kaip tik pirmadienį ruošiuosi laikyti psichologinio konsultavimo egzaminą. Ir tie desertai… uff, mano silpnybė (šypsausi nuraudus).
__________
Kartais ne visai aišku, kas yra ta Monikos Šliupienės puoselėjama #vietaapmąstyti #vietagyti ir su kuo ji valgoma?
Rudenį kartais būna labai liūdna
2024 m. lapkričio 15 d.
Kaip labai paprastai atpažinti sunkesnes depresines būsenas?
Mes, kaip tas Sizifas, vis ridename akmenį ar net kelis į kalną. Vis ridename ir ridename.
Vėl ir vėl tvarkomės, vėl ir vėl siekiame kažko, tikime, viliamės. Ir tada vėl panašiai iš pradžių. Taip ir bėga savaitės, metai. Taip ir bėga laikas.
Simbolinis atidarymas
2024 m. lapkričio 9 d.
Kodėl vienus palaužia ir gana nereikšmingi gyvenimiški įvykiai, o kiti atlaiko beprotiškai didelius sunkumus (pvz., nepalūžta ir koncentracijos stovykloje) ir ilguoju laikotarpiu net sugeba pagerinti savo gyvenimo kokybę?
Moniką Šliupienę labai domino šis klausimas.
Ilgainiui, jai studijuojant psichologiją, psichoterapiją, aiškėjo, kad ne stresoriai yra svarbiausia ir net ne turimi asmeniniai resursai (intelektas, atsparumas, įveikos mechanizmai ir pan.) ar kiti, pvz., socialiniai (palaikymas, parama ir pan.), finansiniai ištekliai.