Monika Šliupienė: „vakar skambinau vyrui su verslo idėja. Sakau, man reiktų kažko, kas padėtų konsultacijose online klientą jausti panašiau į tai, kaip gyvai tas juntama (tiksliau reiktų abipusio tokio vykstančio proceso). Jis atsako man nuoširdžiu klausimu: o kas iš tų jausmų?”

Na, dažnai tikrai nėra aišku, kas iš jų jausmų.

Nerašant traktato, pasakytina, kad emociniai, jutiminiai išgyvenimai dažniausiai stumia mus iš nugaros, nes yra (1) priežastis, kodėl patiriame tai, ką patiriame (gali būti ir vidinė, pvz., mūsų įsitikinimai, nuostatos).

Ir kartu tai kažkur mus kviečia bei nurodo (2) tikslą, kuriam galbūt visai verta būtų įsipareigoti.

Čia ir būtų #vietaapmąstyti #vietagyti. Žinoma, pirmų pirmiausia, įsisąmoninus, kas būtent yra juntama.

Ir dar vienas, gal net svarbesnis klausimas: ar mes jaučiam pakankamai? Juk, pavyzdžiui, reikia laiko pojūčiams virsti emocijomis, o mes jo neturime.

Regis, net ir priešingai, spaudžiam save jausti mažiau, kad pasiektume kažko daugiau. Esame linkę elgtis su savimi tarsi net labiau kaip su prietaisais: ryte įjungiam, pareguliuojam, priverčiam atliktai tai, ką reikia, ir vakare bandom išsijungti. Ir, žinoma, ilgainiui jausti apskritai tampa per daug pavojinga, nes kyla visa ko užtvindymo tuo, kas ir buvo nuslopinta, rizika.

Mūsų kelyje (nebūtinai psichoterapiniame krėsle) kad ir nedidelės laikas nuo laiko sukuriamos pauzės, skirtos justi bei apmąstyti tai, ką pajutome, gali būti labai naudingos.