Monika Šliupienė: „dabar, žvelgdama retrospektyviai, pastebiu savyje tris skirtingus mano – na, tikriausiai jog tai vystymosi – etapus.

Pirmiausia, regis, mokiausi veikti, daryti ir rodėsi pasitenkinimas, džiaugsmas ateis tada, kai bus padaryta. Ir, taip, kartais ateidavo tie visi taip norimi teigiami išgyvenimai. Visgi dažniau nei juos po ilgalaikių tikslų pasiekimo patirdavau tuštumos jausmą ar tokį net ir kiek depresyvesnį laikotarpį arba tiesiog judėdavau pirmyn vėl kažkaip gudriai save suviliojusi, kad o gal jau dabar, kai jau šį kartą tą aną padarysiu, galėsiu pagaliau mėgautis. Na, žinote, panašu į mane gana aklai bėgančia tame griaužikų rate.

Tuomet mokiausi lygiai taip veikti, kaip ir veikdavau anksčiau, tik į tikslų, siekių maratoną įsileisdavau karts nuo karto pauzes, t. y. atsitraukimą iš tos veiklos. Aš sustodavau, nebedarydavau, pabūdavau tiesiog dėl savęs, sau susikurdavau mažas laimės akimirkas tam, kad vėl galėčiau „vartyti” pirmyn. Tuomet lyg ir įsivyravo balansas. Nors visgi dažniau rodėsi, kad tam darymui reikia jėgos, jį reikia įsitempus atlikti, o gyvenimas iš esmės vyksta tik tais tarpais tarp darymo. Irgi kažko trūko.

O dabar, regis, po truputį mokausi daryti, veikti ir tuo pat metu jausti, kad esu ta, kuri tą dalyką daro ir išgyvena patį darymą. Turiu omenyje, kad mokausi kažkaip apjungti darymo ir buvimo dalis savyje. Ir tai nenutiko savaime. Na, reikėjo perbraižyti bendravimo ribas su kai kuriais žmonėmis, nes santykyje norėjau jausti, kad mums abipusiai gera, šilta, jauku, nes nebegalėdavau santykio tiesiog atbūti, kaip anksčiau, o paskui po jo pailsėti. Taip pat reikėjo keisti profesiją, nes ateiti ir atidirbti, kas n ė r a širdžiai miela, reiškė vidinę prievartą. Reikėjo pajusti, kodėl vieną kartą pjaustydama tą patį moliūgą rudeniškai trintai sriubai aš pavargstu, o kitą kartą, nors viskas iššoriškai ir taip pat, aš priešingai – net pailsiu. Ir šiame etape aš dar procese. Dar tikrai gana neilgus laiko tarpus darydama galiu ir tuo pat metu nepavargti. Jei būtų kitaip, tikriausiai nebereikėtų karts nuo karto man turėti savaitgalio dienos su serialais (šypsausi). Nors pastebiu, kad vis dažniau išgyvenu kažkokią panašią būseną, kaip kažkas lyg iš filosofų yra rašęs, kad svarbu ne bėgti, o tapti pačiu bėgimu.”

Klausimas, kuriame etape save atpažįstate jūs? Tai ir būtų #vietaapmąstyti

O #vietagyti galbūt atsirastų, jei pastebėtumėte, kad patiems ne visai pavyksta pereiti iš vieno etapo į kitą. Žinoma, esant tokiam poreikiui.