Monika Šliupienė: „Šią vasarą su šeima keliavome į ir po kalnus. Lyg trečią kelionės dieną mums nuėjus kokį 8 km. aukštyn, atsivėrė nuostabaus grožio kalnų ežeras.

Ir… man skruostais pradėjo srūti ašaros. Be kūkčiojimo, be raudos, tiesiog bėgo, tekėjo, ritos. Esu tai patyrusi ir kituose kalnuose – Tenerifėje, Austrijoje, Šveicarijoje, kuomet ašaros tiesiog bėga skruostais. Kas nustebino, kad dažniausiai tai išgyvendavau viena savo solo kelionėse, o šįkart šalia buvo vyras, vaikai.

Suprantu, kad kažkas giliai manyje atsipalaiduoja ir tikriausiai atskyla, atitirpsta, išplaunama. Tarsi vidinio ledkalnio dalis. Kažkoks tyras ir sunkiai žodžiais apsakomas patyrimas. Tame nėra skausmo, liūdesio, nusivylimo ar kitų neigiamų jausmų.

Gal net priešingai, toks neaprėpiamas dėkingumas, kad galiu tai patirti: būti čia, nuostabioje pasaulio vietoje, su savo mylimais žmonėmis ir suvokti tos akimirkos neparkartojamumą, tą šios akimirkos stebuklą – gal panašiai kaip nuotraukoje tas drugelis, nutūpęs ant žemėlapio. Toks visa apimantis susietumo su gamta jausmas. Aš jos dalis, ji mane apglėbusi, o aš tokia saugi, mažylytė jos dalelė.

Vaikai kiek švelniai juokėsi iš manęs: mama verkia užlipus ant kalno. Ir tuo pačiu susikibę rankomis tikriausiai mes visi tyliai išgyvenome galbūt kažką panašaus – gilaus, atverenčio, gydančio.

Tą akimirką rodėsi, kad turiu absoliučiai viską, apie ką galėjau ir negalėjau svajoti, kad gyvenimas ir aš bendradarbiaudama su juo bei kitais žmonėmis ne visada man suprantamais būdais ir laiku suteikė tai, ką dabar ir turiu. Kalbu ne tiek apie materialius dalykus, nors ir apie juos.

Aš jau gyvenu savo svajonėje (kaip svarbu tai pastebėti, ne tik siekti). Ir ji net gerokai pralenkia mano tuos turėtus beribius lūkesčius. Gyvenimo glėbys yra daug daug gausesnis nei mes sąmoningai sugebame tai suvokti.

Ir tą dėkingumo akimirką norėjosi pasakyti, kad man tikriausiai neužteks viso turimo laiko žemėje grąžinti pasauliui tai, ką iš jo esu gavusi. Ir ne dėl to, kad jausčiausi skolinga. Labiau dėl to, kad noriu išreikti dėkingumą.

Toks buvo mano šios vasaros patyrimas. Truputį jaudinuosi, kaip jį priimsite. Ir kai sakote, kad mano darbas tikriausiai labai sudėtingas ir stebitės, kodėl jis man patinka ir kam aš ryžausi keisti profesiją (kas užtruks dešimtmetį ar net daugiau), dabar tikriausiai jau turėsite atsakymus. Mano darbas yra būdas po truputį, po truputį palydėti žmones į tą pilnatvę ar bent dalį jos. Žinoma, ne mano keliu, o tų žmonių kelias. Ir negaliu to žadėti ar pardavinėti, kaip mano darbo rezultato. Galiu tik viltis, kad tai įvyks pačiu tinkamiausiu laiku ir harmoningiusiu būdu.

Ir visų pirma ne kažkada, o mano kabinete ar susijungus nuotoliu žmonės patirs su manimi kažką panašaus, kaip aš aprašytą akimirką kalnuose. Ir pradžiai gal tik to jausmo vos vos regimą blyktelėjimą, akimirksnį, kuris su laiku skleisis ir augs. Dėl to ir dirbu bei kuriu #vietaapmąstyti #vietagyti”