Monika Šliupienė: „kartais, paradoksalu, mane džiugina, kai psichoterapija (t. y., susitikimų su psichoterapeutu ciklas) nepradedama.

Nežinau, kaip paaiškinti šią keistą savo mintį.

Tiksliau nežinojau, kol neperskaičiau vienos Rollo May citatos. Pateikiu ją ne visai tikslią: tik kritinėje emocinės ir dvasinės kančios situacijoje, kuri ir verčia ieškoti psichoterapinės pagalbos, žmonės iškęs tą skausmą ir nerimą, kurį sukelia atidengiamos giliausių jų sunkumų šaknys.

Kita vertus, bene kasdien liudiju (velnias, juk ne tik liudiju, kažkiek ir kartu išgyvenu) to nerimo ir skausmo antplūdžius sesijų metu. Tuomet su pagarba gėriuosi ta drąsa ir tuo tikrumu, kuris veriasi, nes tai ir yra esminga #vietaapm1sstyti #vietagyti Ir iš to, nors ir ne iš karto (dažnai, deja, užtrunka ilgiau nei norėtųsi), visgi po truputį gimsta grožis.

Ir gal nebyliai klausiate, kaip savarankiškai (be specialisto) pradėti psichoterapijos procesą, o dar tiksliau – jo užuomazgas?

Užsimerkite kartas nuo karto. Tuomet užsimerkę pastebėkite kelias sekundes savo kvėpavimą ir pabandykite kažką įvardinti, bet ne (!) APIE save, o IŠ savęs?

Tarp šių dviejų reiškinių yra labai didelis skirtumas.”