Monika Šliupienė: „pamenu, kai rašiau laišką savo psichologijos studijų tyrimo būsimai vadovei. Ištrauka iš jo:

// Tai nėra mano pirmasis studijuojamas aukštasis. Ir man labai įdomus yra potrauminis augimas.

Pati esu patyrusi per sąlyginai neilgą laiko tarpą kelis traumuojančius įvykius. Dabar jaučiuosi, kad ir kaip keistai tai skambėtų, gerokai pagerinus savo gyvenimo kokybę, palyginus su tuo, kokia ji buvo prieš netektis, nes tokių įvykių akivaizdoje turėjau progą geriau pažinti save, suprasti, kas man svarbu, ko aš noriu ir pan.

Dar nežinau, kaip galėtų skambėti galimo mokslinio darbo tema, tačiau man labai įdomu, kas lemia tai, kad vieni po traumuojančių įvykių keičia savo gyvenimą iš esmės ir į gerą (auga), o kiti paskęsta sielvarte ir priešingai – net regresuoja.

Ateityje norėčiau šioje srityje padėti žmonėms. //

Ir šiuo postu kreipiuosi į jus su prašymu dalyvauti mano kokybiniame tyrime būtent šia tema. Kviečiu skirti 20 min. laiko savo refleksijai ir mano kartu su tyrimo vadove paruoštos kokybinės anketos užpildymui. Anketa yra visiškai anoniminė, ji čia.

Tyrimas skirtas pilnamečiams asmenims, kurie per pastaruosius penkerius metus patyrė vieną ar daugiau įvykių, tokių kaip: skyrybos, netikėtos artimųjų netektys, labai sunkūs fiziniai negalavimai, seksualinis ar fizinis smurtas, gamtos katastrofos ir pan.

Tikiu, kad tam tikrų klausimų uždavimas sau ir atsakymas į tuos klausimus, gali būti prielaida įžvalgoms apie savo potrauminį augimą (pokytį).

#vietaapmąstyti #vietagyti net ir psichologijos studijų tyrime (šypsena).

Taip pat labai ačiū už pasidalinimus ir prisidėjimą prie to, kad anketa pasiektų kuo daugiau žmonių.