Šiandien Monika Šliupienė nori papasakoti šiek tiek apie save.

„Aš lankau savo psichoterapiją. Viena vertus, tai privaloma mano psichoterapijos studijų dalis. Kita vertus, vis randu joje naudos sau. Mane ir pačią stebina, kaip po tiek nemažai metų darbo su savimi (ir su kitais dirbančiais su savimi), aš pati vis dar turiu tam tiktų sunkumų:

• susijusių su emocine savireguliacija, kuomet arašos krenta tuomet, kai tam yra ne laikas ir ne vieta arba kai adekvati reakcija situacijoje turėtų būti ne ašaros, o pyktis!

• aptinku savyje didelę baimę ir jausmą, kad negaliu (pavyzdžiui, paleisti kontrolę, nerti į neapibrėžtumą, nepažintus vandenis);

• kartais kaip koks alkoholikas negaliu liautis daryti to, kas man kenkia (vis prisiimu krūvą atsakomybių, darbų, mokslų…);

• vis dar būna, kad pasimetu tarp kitų požiūrių, matymų, lūkesčių ir blaškausi neįstengdama suprasti, kokia mano tiesa šiuo metu;

• ir tai, ką rašau ankstesniame punkte, yra apie savivertę. Kodėl vis dar kartais nuvertinu arba nepakankamai įvertinu save? Kaip mano vyras neseniai sakė, kad aš namuose darau 1000, o jam jaučiasi tik 100. Hmm, kaip įdomu – klausiamai žiūriu. Ir jis atsakė, kad aš savo daromų dalykų nepardavinėju. Ir… kažkas bumptelėjo manyje. Ir ne dėl to, kad tikėčiau, jog reikia garsiai šaukti, kokia aš faina ir kaip čia fainai dalykus darau, o dėl to, kad aš tiesiogiai galiu įtakoti tai, kaip kiti mane vertina (kas to nenori?!) – labiau vertindama save ir savo kuriamus dalykus;

• kaip kartais sunku kitam pasakyti aiškų stop (arba f**k off) ir atstovėti savo visiškai teisėtas ribas. Tai reikalinga ir darbe, ir namuose, pvz., santykiuose su vaikais (viena jau paauglė);

• apie tai, kaip laukiu kažkokių idealių sąlygų pagaliau pradėti pilnai dirbti kaip būsima psichologė ir psichoterapeutė. Viena iš ypatingų sąlygų būtų diplomai (psichologijos, psichoterapijos), tačiau kodėl advokatų kontoroje jau pilnu etatu dirbau 4 (iš 5) savo teisės studijų kurse? Čia juk irgi turiu savo supervizorių (kaip anuomet advokatę), kuris iš dalies užtikrina mano darbo kokybę.

Žinoma, nereikia knistis ten, kur nereikia knistis. Kartais cigaras yra tik cigaras (Z. Froidas).

Visgi yra ir kita tiesos dalis, kurią išgirdau iš savo dėstytojos gyd. psichiatrės R. Mazaliauskienės: kuo protingesnis yra žmogus, tuo protingiau jis s a v e gali apgauti. Tikrumas yra tai, ką vertinu ir ką švelniai provokuoju savyje ir kitame. Vardan to ir kuriu #vietąapmąstyti #vietągyti”