Kaip labai paprastai atpažinti sunkesnes depresines būsenas?

Mes, kaip tas Sizifas, vis ridename akmenį ar net kelis į kalną. Vis ridename ir ridename.

Vėl ir vėl tvarkomės, vėl ir vėl siekiame kažko, tikime, viliamės. Ir tada vėl panašiai iš pradžių. Taip ir bėga savaitės, metai. Taip ir bėga laikas.

O kartais būna, kad jau nebenorime ridenti tų akmenų, norime tik gulėti prie jų. Nebegalime, nebeįstengiame arba tai mums pareikalauja neproporcingai daug pastangų, o ilsintis – nebepailsime. Įsivaizduokite Sizifą, gulintį šalia savo akmens savaitę ar dvi. Čia ir yra #vietaapmąstyti #vietagyti

Ir šia žinute, pirma, norima atkreipti dėmesį į kiek gilesnį užsitęsusį liūdesį. Ir, antra, norima pasakyti, kad „sizifiškai” nebūtinai yra tik blogai. Filosofiškai tariant, tai gal net ir mūsų gyvenimo tam tikra dalis, tam tikri ciklai. Tikriausiai gana pravartu tai priimti.

Beje, apie prasmę dar pasikalbėsime (šypsena).