Visgi, nors aplinkui buvo daugybė žmonių: pozityvių, geranoriškų, mane mylinčių, jaučiausi emociškai vieniša. Ilgai nedrįsau sau to pripažinti, apgaudinėjau save. Kaip gali būti kažkas ne taip, kai juk taip viskas gerai?

Nebyliai klausiau savęs, kiek dar kompanijos dovanotų kelionių į Ameriką man reikia, kad pajusčiau tai, dėl ko tikrai verta gyventi? Kiek dar kompanijos dovanotų atostogų į Malaiziją, Mauricijų reikia? Kiek dar įsisegti briliantinių apdovanojimų? Ar kažką pakeistų porą metų naujesnis rožinis „Mercedes – Benz” automobilis? O aukštesnis statusas? Dar daugiau scenos ir pripažinimo? Didesnė sąskaita?

Ir ar tai viskas? Atsikeli ir „varai”? Toks tas gyvenimas? Atrodai vis puikiau, viskas tik gerėja, o jautiesi, hmm, pati nesupranti kaip. Tiesa, kelionėse rasdavau tą ramybę, džiugino ir įveikti iššūkiai, o po to vėl: atsikeli ir „varai”. Ir negi tai viskas? Toks tas gyvenimas? Negi tik tiek? Kur dingo tas jausmas, kai širdis pasiutusiai džiaugiasi? Negi tik per atostogas ir tada, kai rezultatai pasiekti? O kasdien?

Aš taip pavargau visą laiką būti stipria ir tvardytis. Aš taip pavargau būti tokia, kokia reikia būti.

Matyt, nieko ir nebūčiau keitųsi, bet netikėtai, sustojus širdžiai, mirė mano tėtis. O aš… vis tiek norėjau dar geresnių rezultatų profesinėje srityje. Vėliau, po pusantrų metų nuo tėčio mirties, mirė ir mano mama, sirgusi onkologine liga. Tada, matyt, neatlaikęs to, nusižudė mano brolis. Taip prasidėjo etapas, kai aš uždaviau sau daugybę klausimų, ieškodama gilios ir tikros vidinės ramybės. Tuose procesuose buvo labai daug ašarų, pasipriešinimo, nesupratimo, pykčio. Žinote, jei atvirai, mano vidinė ramybė atėjo iš milžiniško chaoso, triukšmo ir pasimetimo. Atrodo, kad visiems viskas gerai, o kas čia su manimi darosi?

Galiausiai supratau, kad jaustis laiminga ir turėti tai, kas turėtų daryti mane laiminga, yra skirtingi dalykai – svarbūs abu.

Nuoširdžiai tikiu, kad mano skausmingos patirtys turi prasmę. Dėka to, aš dabar galiu gyventi kitaip. Regis, išmokau nebeatidėti džiaugsmo, neapsimesti ir kurti prasmingus santykius bei gyvenimą.

Būtent sudėtingos gyvenimiškos patirtys ir privertė mane sustoti ir susimąstyti, kas man iš tiesų yra svarbu ir kaip aš noriu gyventi toliau. Tada aiškiai sau atsakiau, kad nors moku gerai skaičiuoti, perprantu verslo finansus, kuo puikiausiai dorojuosi su popieriais, t. y. įvairiausiomis sutartimis, kitais dokumentais, man labai patinka technologijos ir naujovės, visgi labiausiai noriu dirbti su žmogumi betarpiškai. 

Pradėjau studijuoti psichologiją (VU) ir psichoterapiją (HEPI).

Savo istoriją ir tuometinius priimtus sprendimus jau beveik prieš penkerius metus esu įamžinus ir kiek poetiškai – video formatu (paspaudę ant paryškinto žodžio, galite pamatyti tą įrašą).

Dabar konsultuoju: pati kuriu erdvę, kur galima ateiti, palikus visus savo „kostiumus”, pareigas, kur galima kalbėti apie tai, kas iš tiesų neduoda ramybės. Tai – #vietaapmąstyti #vietagyti.

Mes taip mažai kalbame apie tai, kas mums iš tiesų skauda ir kaip mes iš tiesų jaučiamės, dėl to vienišumas tik didėja. Jausmais (ir neigiamais taip pat) būtina dalintis, per sunku vienam.

Tiesa, savo psichologijos moksliniuose darbuose tyrinėju potrauminį augimą. Ir esu tikra, jog po sunkių gyvenimiškų aplinkybių ilgojoje perspektyvoje galima net gerokai pagerinti savo gyvenimo kokybę.

Juk ir aš, matote, turėjau be galo didelę transformuojančią patirtį, milžiniškus pokyčius tiek vidiniame, tiek iššoriniame pasauliuose. Mano kelionė iki gebėjimo suprasti ir atskleisti save buvo, nors ir sunki bei skausminga, visgi kartu ir bene geriausia, kas man įvyko. Tikiu, kad ir kitus įkvepiu gyventi gyvenimą su viskuo, kas jame vyksta, bei  t i k ė t i.

Ir, kai tai rašau, prisimenu vėl savo tėtį, mamą, brolį. Tikiu, kad jie būtų gyvenę žymiai ilgiau, jei nebūtų turėję atotrūkio tarp to, kaip jie jaučiasi ir to, kaip atrodo kitiems: jei nebūtų buvusios tiek daug vidinės įtampos, kuri nori nenori įtakoja ne tik gyvenimo kokybę, bet ir sveikatą.

Žinau, kad daug ką galima paslėpti pačiam to, kad kažkas slepiama, net nesuprantant, tačiau taip pat žinau, kad galima gyventi ir kitaip.

Čia ir yra svarbiausia mano veiklos kryptis ir prasmė: taip, kad žmonės nesirgtų, kad jie nemirtų (juk tai, kas neišjausta, nuslopinta, dažnai mus ir susargdina). Ir, taip, kad žmonės gyventų savo unikalius, kokybiškus, prasmingus gyvenimus tuo darydami šį pasaulį kiek geresniu.

O dar, kad, taip paprasta, žmonės dažniau nuoširdžiai džiaugtųsi (šypsausi tai rašydama).

Tegu žmogiškumo, tikrumo ir kūrybiškumo banga ritasi per pasaulį.