Mano veiklos tikslas yra kliento psichologinė gerovė, augimas, vystymasis, jo savirealizacija, saviraiška ir bene svarbiausia – jo prasmingas savitas kelias.

Tikiu visa savimi, kad galima rasti būdą, kaip save geriausiai atskleisti, susikurti prasmę ir išsaugoti džiaugsmą bet kokiomis aplinkybėmis. Bei išlaisvinti patį gyvenimą savyje.

Dabar, prašau, leiskite jums papasakoti apie savo klientą, su kuriuo dažniausiai dirbu.

Mano klientui yra 35-55 metai (esmė ne skaičiuje, o patyrime). Jis tiek daug pasiekė ar sukūrė ir jo viduje vietoje pasitenkinimo – tuštuma. Taip pat yra nusivylęs, kiek sutrikęs, nes nebelabai tiki, kad dar didesni rezultatai ir pasiekimai ką nors iš esmės pakeis. Tai laikotarpis, kai pradedami kelti klausimai, vardan ko visa tai? Kodėl aš darau tai, ką darau? Kokia gyvenimo prasmė? Kam? Dėl ko aš egzistuoju? Kodėl esu šiame pasaulyje ir kas man iš tikrųjų svarbu?

Mano klientai išoriškai labai laimingi ir sėkmingi, tik viduje taip nesijaučiantys, dažnai kitų interesus ir poreikius iškelia aukščiau savųjų, dėl to labai dažnai jaučiasi vieniši, nesuprasti, neįvertinti, praradę natūralų gyvenimo džiaugsmą, polėkį, spontaniškumą. Išoriškai jie yra be galo stiprios asmenybės, kurios neleidžia sau jausti ir būti silpnu, netobulu, tačiau viduje yra be galo jautrūs ir empatiški (kol kas bijo ar nemoka to parodyti).

Vidinė sumaištis, sąmyšis, frustracija, pasimetimas, nuovargis, įtampa, įstrigimas – dažnai neįsisąmoninti, nuneigti. Juk jie save bando įtikinti, kad gyvena savo svajonių gyvenimą. Ir kartais tuo nuoširdžiai tiki. Didžiausias skausmo taškas yra atotrūkis tarp to, kaip jie jaučiasi („šūdinai“) ir kaip turėtų jaustis („juk viskas su mano gyvenimu gerai, aš turiu tiek daug“).

Mano klientus dažnai apibūdina jų tariami žodžiai, mintys: „aš turiu“, „man reikia“, „privalau“ (užsispyrimas), „dabar pakentėsiu, ateityje bus geriau“ (atsparumas skausmui), „kas su manimi darosi“ (nepripažinimas, neigimas), „negaliu pasiduoti, nuvilti“ (svarbu atitikti), „aš padarysiu“ (fokusuotas mąstymas).

Be to, kiek dažniau nei dabar, norėčiau dirbti su vyrais. Ši mintis kyla iš mano asmeninės patirties ir matymo, kaip sunku buvo mano tėčiui ir broliui, tačiau kokiais jie save rodė aplinkai.

Taip pat ši mintis yra palaikoma mano tikėjimo, kad aš vyriškai lyčiai esu labiau reikalinga, nes moterys turi daugiau galimybių ir yra labiau ieškančios pagalbos, pastiprinimo sau, daugiau kalba apie savo problemas bei tai, kas joms rūpi, kas neramina, o vyrai dažnai priešingai – linkę užsidaryti, užsisklęsti, nekalbėti. Beje, savižudybių ir streso įtakotų ligų mirtingumas irgi nepalankus vyrams.

Kaip aš dirbu?

Besąlygiškai tikiu žmogumi, jo prigimtiniu kūrybiškumu, potencialu, galimybe vis labiau save atskleisti, vis labiau save realizuoti, vis labiau save įprasminti. Tikiu drąsa, ryžtu imtis veiksmų ne tik tada, kada daug kas vyksta sklandžiai ir sekasi, bet ir tada, kai taip nevyksta ir yra sunku. Gal net labiausiai tada. Man svarbu, kad žmonės patikėtų, kad įkalinę save savo minčių kalėjime, taip pat gali iš jo ir išsilaisvinti. Ribos, kurias svarbu peržengti yra, pirma, viduje. Ypač svarbus karas, kuris vyksta mumyse. Siekiu, kad susijungtų vidinis ir išorinis pasaulis bei tai, kas buvo, yra ir bus. Taip pat, kad klientas atrastų savo unikalius sielos markerius (vertybes). Kad įvyktų esminiai pokyčiai, ir žmogus transformuotų (pasaulėžiūros pokytis) save.

Taip, mano darbo metu gali vykti transformacija ir asmenybė nuo iki tol tarsi važiavimo kiek automatiniais bėgiais (du pasviri simboliai logotipe) pereina į apskritimą, kuris simbolizuoja harmoniją, darną, kitokį augimą: nebe nuo ar link kažko, o iš vidinės pilnatvės, iš centro (esmės). Nereikia baimintis lūžio, tai naujo etapo pradžia, naujos bangos pradžia. Ir jei du pasviri simboliai logotipe yra gyvenimo jūra, tai aš kaip švyturys: prisišvartuoti ir atgauti jėgas, permąstyti daug ką prieš tęsiant savo kelionę toliau.

Mano logotipas yra juodai baltas ir tai reiškia, kad mes darbo procese būsime  t a r p  šių spalvų. Ieškosime įvairių, įvairiausių iki šiol gal dar neatrastų ir nepatirtų atspalvių, jų derinių, koegzistavimo, paradoksų. Bene kiekvienas reiškinys turi ir šviesiąją, ir tamsiąją pusę, o mano paskirtis yra nevertinti, pažinti, priimti. Juk tai, kas iš pradžių atrodo blogai, vėliau tampa gerai, ir atvirkščiai.

Mano darbo metu dažniausiai vyksta kokybiška pauzė, kurioje klientas gali pajusti save, savo giliausius poreikius ir troškimus, nurimti, atsikvėpti bei į save ir savo realybę gali pažvelgti tarsi iš šalies, kiek objektyviau ir galbūt pamatyti tai, ko iki šiol nematė ar susimąstyti apie tai, apie ką iki šiol dar nesusimąstė. Kokybiškoje pauzėje, kurioje skatinamas mąstymas, vyksta įsisąmoninimo procesai, mąstymo plėtimas, praeities rekonstravimas, įgyjama drąsos eksperimentavimui ir pokyčiui. Klientai po sesijų mini aiškumą ir rastus resursus, taip pat įkvėpimą, prasmę ir norą veikti, kurti bei įsipareigoti galbūt kiek kitokioms nei iki tol augimo kryptims.

Man taip pat labai svarbus yra darbas pagal pagrįstus, t.y. tyrimais apibrėžtus, kriterijus. Ir vis dėlto šalia profesionalumo yra ir žmogiškumas. Tai gebėjimas įžvelgti, ko reikia būtent tam žmogui būtent dabar. Ir tai reiškia, kad savo darbo metodus aš pritaikau pagal klientą kiekvienu konkrečiu atveju, neturiu iš anksto paruoštų šablonų.

Tiesa, kartais mano darbas pavadinamas „monikišku“: nežinau, ką ji daro, bet liečia esmę, patį fundamentą, kas ir keičia daug (kliento atsiliepimas).