#dirbantiemssuSAVIMI

Matomos nuotraukoje knygos autorius C. G. Jung be visų kitų savo darbų 1913 metais pradėjo introspekcinį eksperimentą su savimi.

„Buvau priverstas labai rimtai savęs paklausti, kuriuo mitu aš gyvenu? Pasiryžau išspręsti savo asmeninę lygtį“ – rašė jis.

Šis eksperimentas truko 27 metus ir buvo paties autoriaus aprašytas raudoname segtuve. Visgi nepaisant to, kad ši knyga ir sudarė visų jo mokslinių darbų šerdį, ji visuomenei prieinama tapo tik (!) 2009 metais pavadinimu „Raudonoji knyga”.

Monika Šliupienė „Rašymas ir man labai svarbus. Išreikšti save raštu man vis dar žymiai lengviau nei žodžiu.

Pamenu, kai būdama vaikas aprašiau tai, kas vyko mūsų šeimoje (tėtis smurtavo prieš mamą). Protarpiais vaikystėje ir paauglystėje rašydavau dienoraščius, dalindavausi tuo, kas vyksta ir ką išgyvenu. Vėliau su draugėmis turėdavome sąsiuvinius, kuriuose susirašinėdavome šalia įprasto kasdienio bendravimo.

Tada lyg ir buvo pertrauka. Nepamenu, kad studijų metais būčiau reflektavusi sau raštu.

Vėl grįžau prie rašymo tuomet, kai gyvenimas užgriuvo ant manęs visu savo svoriu. Pamenu, po mamos mirties prirašiau 60 puslapių. Kartais reflektuodavau savo koučingo specialistui, kai dirbome kartu. Ir jau kokie penkeri metai, kai rašau sau nuolat – kelis kartus per savaitę papasakoju tuštiems popieriaus lapams, kas vyksta, ką išgyvenu, ką patiriu. Turiu didžiulį kiekį (lentyną tikrai) tokio turinio pilnų užrašinių. Taip pat dabar dažnai susirašinėju paklodės ilgio laiškais ar žinutėmis su kelias žmonėmis. Ne visus juos galiu pavadinti savo draugais, nors, man rodos, esame artimi ir toks susirašinėjimas abipusiai prasmingas. Mano klientai taip pat turi galimybę reflektuoti raštu man tarp sesijų.

Kaip tikriausiai ir C. G. Jung, taip ir man dabar rašymas yra savityros kelias – „to, kas ateina, kelias”. Rašydama sąmoningai savęs necenzūruoju, leidžiu rankai pačiai vedžioti rašikliu. Pastebėjau, kad rašant aš esu bene sąžiningiausia su savimi.

Žinau, kad rašymo metu sulėtėja mąstymas bei kartu dar ir apdorojama informacija. Ne kartą pajaučiau, kad skausmas, sielvartas, liūdesys, pyktis, nusivylimas, kt. atslūgsta užrašius tai, kas rūpi, kas neramina. Keičiasi santykis (mano interpretacijos, požiūris) su mano patyrimais ir net be jokių intencijų tai daryti. Daugybę gana netikėtų „monikiškų” sprendimų esu radusi viduje, remdamasi vykstančio mąstymo, emocijų, kitų procesų stebėjimais.

Dar esu pastebėjusi, kad vienas efektas būna, kai rašau sau, o dar kitas, kai rašau kitam. Pasidalinimas (ne su bet kuo) leidžia man dar labiau priimti tai, kokia aš esu. Ir vėlgi taip dalykai bent jau man po truputį, po truputį keičiasi. Žinoma, gavus šiltą, pagarbų, atspindintį, palaikantį, kartais susimąstyti verčiantį atsakymą – dar kitas poveikis.

Magiška? Galbūt.

Ir man netikėtai, minėtu, „to, kas ateina, keliu”, gimė viena mintis – parduoti mąstymo partnerystę norintiems dirbti su savimi reflektuojant raštu. Refleksijų kiekis neribojamas trijų mėnesių laikotarpiu (kartas ar du sporto klube nelabai ką keičia), o aš tikslingai atsakysiu į gautas refleksijas bent kartą į savaitę – atspindėsiu, pasidalinsiu savo pastebėjimais, klausimais, kt. Pridedu nuorodą, jei nuspręsite tai įsigyti: https://www.monikasliupiene.lt/asmenybems/

Galėčiau vardinti privalumus, ką tai duos ir pan., bet argi to reikia?

Dar tik pridursiu, kad esu girdėjusi, jog koučai nedirba su negatyvu (užsidengiu veidą rankomis). Mano patirtis ir darbas kitas (vardan to ir studijuoju universitete psichologiją). Ne kartą esu patyrusi, kaip svarbu pasiekti dugną, išsemti tai, kas slegia. Kartais man į klausimą, ką geriausią savo gyvenime esu pasiekusi, norisi nuoširdžiai ir be ironijos atsakyti – dugną. Ir ar ne Kabaloje rašė apie kiekvieno mūsų šventas šukes, kurias mes turime iškasti, paimti ir rasti būdą jas integruoti į savo gyvenimą vardan mūsų pačių vientisumo? Kartu sutinku, kad ne visos žaizdos gali užgyti.

Tai kvietimas skirti laiko sau, dirbti su savimi raštu, būti sąžiningu sau ir, jei taip nuspręsite, dalintis su manimi savo atsiminimais, kasdieniais įvykiais, apmąstymais, jausmais, emocijomis, vizijomis, sapnais ir bet kuo kitu, kas atrodys svarbu. Gal mano indėlis šioks toks ir bus, tačiau bene svarbiausia – tai gali būti labai gražus Tavo kelias, „to, kas ateina, kelias”.