#dirbantiemsuSAVIMI
Mes prarandame ne tik sau brangius žmones (mirtys, skyrybos), darbą, turtą, bet ir savo puoselėtus lūkesčius, viltis, svajones, net tikėjimą. Išgyvename, kai negauname to, ko norime (ar tikimės), kada norime (ar tikimės) ir kaip norime (ar tikimės). Tarsi įvyksta akistata, kai norėjome (tikėjomės) vieno, o nutiko kita ir žiojėja prieš mus praraja tarp lūkesčių (norų, vilčių, svajonių, kt.) ir tikrovės. Galbūt tai net ir dar skiaudžiau už realų praradimą, nes netenkame to, ko niekada ir neturėjome. Gedime dėl to, kas neįvyko. Esame lyg įstrigę ir jaučiamės taip, tarsi gyvenimas mus apgavo.
Tokie, iš mūsų mąstymo kilę praradimai sukelia liūdesį, nusivylimą, apmaudą, beviltiškumą, bejėgiškumą, net sielvartą (grief). O tai ypač išbalansuoja ne tik mąstymą dabartiniu momentu bei ilgesniu periodu, bet ir patį gyvenimą.
Pasaulis nėra tobulas. Niekaip negalime atmesti kančios ir praradimų, net jei tai nutinka tik vidiniame mūsų pasaulyje. O ką tuomet galime?
Pirma, labai svarbus dėmesys kalbai, mintims. Įsiklausykime į tai, ką kalbame (mąstome) apie mums skaudžią ar sunkią situaciją. Ar pastebime, kad sakome (mąstome), pavyzdžiui, „kitiems daug blogiau“, „Ukrainoje vyksta karas“, „nėra gi taip blogai“, „viskas yra gerai“, „viskas susitvarkys“, „negaliu skųstis“? Tokie ir panašūs žodžiai greičiausiai iškreipia ir neigia mūsų patirtį. Verčiau sakykime, kad „dabar man skaudu“, „man yra sunku“, „jaučiuosi…“, „tikiu, kad tai praeis, tačiau dabar yra taip… ir taip…“ Be galo svarbu yra neneigti sau ir neminimizuoti, nesistengti sumažinti diskonforto, frustracijos iškreipiant realybę. Stebėkime minčių amplitudes, gal net įdėmiai pažvelkime į tuštumą, atlikime sąžiningą inventorizaciją suteikdami teisę sau jausti tai, ką jaučiame. Mąstysenoje būtinai palikime vietos niuansams ir sudėtingumams, ok yra kurį laiką ir nesuprasti. Prisiminkime, kad kuo sunkiau yra komunikuoti savo praradimo patirtį kitiems, tuo labiau uždari, vieniši, izoliuoti jaučiamės. Išgyventi visus sielvarto niuansus, kaip matome nuotraukoje, nėra tiesinis procesas, dažnai net labai nenuoseklus.
Amerikiečių klinikinis psichologas Stevenas C. Hayeso sukūrė įsipareigojimo ir susitaikymo (ACT) terapiją. Pasak jo, mes linkę sirgti psichikos ligomis dėl mąstymo ir kalbos savybių, nes darome nepalankius sau palyginimus, šališkas išvadas ir net faktams prieštaraujančius vertinimus. ACT individą skatina pripažinti psichinius reiškinius į juos įdėmiai įsižiūrėjus iš vidinio stebėtojo perspektyvos taip pastaruosius išsklaidant ir judėti toliau.
Antra, tam, kad galėtume judėti toliau, susitaikyti yra svarbu. Yra dalykų, kurių, nestebina, negalime kontroliuoti, kurių negalime pakeisti, tuomet nėra išmintinga jiems priešintis (prarasime energiją, laiką, kt. resursus). Iš tiesų tikriausiai labai mažai ko galime siekti be baimių, nerimo, abejonių ir trikdžių, užtikrintų garantijų dažniausiai, gaila, bet nėra. Beje, „pasiduoti“ irgi karstais gali būti galimybė (nors skamba ne populiariai šiais atkaklaus heroizmo laikais). Pasidavimas sukuria produktyvių permainų galimybes (Rondolph M. Nesse). Vos tik susitaikius, kad kažkas neduoda naudos, neveikia, galima ieškoti toliau. Priešingu atveju, įstrigame. Kartais, deja, labai ilgam.
Trečia, susitaikius, galime permąstyti, t.y. suvokti, kas veikė, o kas neveikė, išbandyti kitus būdus. Sielvartas (grief) ir kiti ne itin malonūs aukščiau minimi jausmai, emocijos mus kreipia nauja linkme, tai yra kvietimas spręsti, rinktis dar kartą, apsvarstyti prioritetus ir daug daug ką kito. Nemanoma, kad itin sunkūs periodai gali turėti tikslą ar būti dovanos, tačiau jie gali padėti: dažnai ugdo psichikos atsparumą, lankstumą ir katalizuoja pokyčius, tik dažniausiai ne iš karto ir tikriausiai ne savaime.
Šiuose procesuose mąstymo partnerystė gali būti labai naudinga.
