#dienoraščiomintys
Prasiėjau pro Kaziuko mugę sekmadienį.
Manyje siautė daug minčių. Ir buvo nemažai įtampos.
Tą kartą pagalvojau, kad nebemoku taip, kaip ankščiau paleisti, nelaikyti, atpalaiduoti.
Šiuo metu nebepavyksta gyvenime taip lengvai padaryti „shavasana“. Tai yra tokia aštanga jogos padėtis (vadinama lavono), kurioje totaliai ir visiškai atsipalaiduojama. Ir įdomiausia, kad be šios asanos praktika nėra laikoma pilnai užbaigta.
Sunku man kartais, sunku kartais ir kitiems.
Jau dalinausi su kai kurias (partneriais, ICF bendruomene), kad pas mane sugrįžo keli (du iš tikrųjų) klientai su prašymu atnaujinti mūsų bendradarbiavimą ir viena iš pagrindinių motyvacijų: „neturiu su kuo taip pasikalbėti”.
Esami klientai (nedaug jų turiu) pokalbiuose kelia egzistencinius, prasmės klausimus, tokius kaip: „kodėl aš einu į šitą darbą?” ir kitus. Jei apie visumą galima spręsti iš mažos jos dalies, tai dabar tarp mūsų egzistuoja lyg ir tapatybės krizė. Nereikėtų, žinau, to rašyti (neigiama informacija). Kartu žinau ir tai, kad kaip negalima jausti to, ko nejauti (nors priklauso nuo to, kokia emocijų teorija remsimės), taip negalima pakeisti to, ko nepripažįsti.
Tapatybės krizė man pažįstama ir asmeniškai (gal net buvo 1-3 kartus). Tada manyje vyko milžiniškas chaosas, triukšmas ir pasimetimas viskame, bet dabar žvelgiant atgal aš esu dėkinga, nes tai buvo momentai, nuo kurių, laimei, daug kas keitėsi.
Sudėtingos gyvenimiškos patirtys mane privertė sustoti ir susimąstyti, kas man iš tiesų yra svarbu ir kaip aš noriu gyventi toliau. Tada aiškiai sau atsakiau, kad labiausiai noriu dirbti su žmogumi betarpiškai, būti indėliu į kitus. Pradėjau studijuoti VU Psichologiją (ir jau supratau, kad ji nuo pupuliariosios labai labai skiriasi).
Tada ir dabar, kai išgyvenu sunkesnius momentus kasdienybėje, stengiuosi prisiminti, kodėl aš pradėjau savo dabartinę veiklą. Ta prisiminimo akimirka ir buvo kažkur pakeliui namo einant iš Kaziuko mugės.
Nuoširdžiai tikiu, kad mano tėtis, mama, brolis (tai nebuvo nelaimingi atsitikimai) būtų gyvenę žymiai ilgiau, jei būtų laiku turėję tokius koučingo ir psichoterapijos pokalbius, kokius turėjau aš. Tikiu, kad jie būtų gyvenę žymiai ilgiau, jei nebūtų turėję atotrūkio tarp to, kaip jie jaučiasi ir to, kaip atrodo kitiems. Jei nebūtų buvusios tiek daug vidinės įtampos, kuri nori nenori įtakoja ne tik gyvenimo kokybę, bet ir sveikatą.
Taip, ir tas mano kodėl yra… kad žmonės nesirgtų, kad jie nemirtų…(man tai ne tik žodžiai), o gyventų savo unikalius, kokybiškus, prasmingus gyvenimus tuo darydami šį pasaulį kiek geresniu. Ir dar, taip paprasta, dažniau nuoširdžiai džiaugtųsi, kad ir kokios yra aplinkybės (šypsausi tai rašydama). Žinoma, mano indėlis į tai sąlyginai labai labai mažas, tačiau visgi jis yra svarbus.
Ir vienas beprotiškai beprotiškai didelis ir be galo nuoširdus prašymas Jums dabar – kalbėkitės.
