Prieš kurį laiką klausiau savo soc. tinklų (fb, instagram) story’iuose šio klausimo (žr. foto). Labai esu dėkinga, kas nuoširdžiai atsakė apie save.

Taip pat dalijausi paradoksu, egzistuojančiu tarp mano klientų (man irgi jis ne svetimas), kodėl taip sunku nedaryti, neveikti?

Paradoksalu, ką? Atrodo, neveikimui, nedarymui nereikia jokios energijos ir turėtų būti lengva ir paprasta.

Savo aplinkoje mačiau labai daug pavyzdžių, kuriems reikia nuolat kažką (?) tarsi išveikti, iškalbėti (ir kartais ne pačiu harmoningiausiu būdu).

Dirbu kaip arklys, siekiu, varau, o tada, kai beveik jau nebepaeinu, krentu paslikas ir kuriam laikui lieka tik vegetatyvinės funkcijos.

Siekiu siekiu, varau varau ir tada turiu, kas dabar labai madinga, karjeros break’ą, nors tikroji jo funkcija dažniausiai (pripažįstu ir apie save) – būtina reabilitacija po ilgo laikotarpio be atvangos. Nekalbu jau apie tai, kai kokios ligos ar skausmai pradeda pavojingai signalizuoti.

Taip, šiek tiek šaržuoju ir ne šiaip sau, visada sakiau, kad aš pati esu kažkiek tas klientas, su kuriuo ir dirbu, todėl čia mano kuriama vertė ir yra didžiausia.

Neduosiu atsakymų, kiekvieno jie gali būti skirtingi.

Tikrai žinote, kad per didelis aktyvumas, kaip ir per didelis pasyvumas, yra vaikščiojimas paribiais, tik kodėl daug kas kartojasi nepaisant pasikeitųsių aplinkybių? Darbas kitas, veikla kita, sutuoktinis gal net irgi, o ir vėl kažko labai panaši situacija (susimąsčiusi).

Mūsų mąstymą, elgseną lemia (drive) tai, ko mes dažnai dar ir patys nežinome apie savo mąstymą.

Kodėl taip sunku nedaryti, neveikti?

Beje, tai irgi galimas Naujųjų metų tikslas (šypsausi).
Tik, pirma, pažinus priežastis, įsisąmoninus, o ne bukai (ne)daryti, kad (ne)daryti.