Jau ketvirtą mėnesį rašau ilgesnius tekstus Contribee platformoje.

Šiandien (kaip visada – pirmą mėnesio antradienį) pasidalinau ten įrašu su grotažyme #dienoraščiomintys apie tai, kiek giliai giliai gali paliesti… paprasčiausias koncertas.

Nesiekiu reklamuoti Jazzu, dalinuosi savo potyriais.

Kodėl tą darau?

Nes daug žmonių (ir ateinančių pas mane) labai ieško kiek gilesnio santykio. Pirma, su savimi.

O aš noriu pasakyti, kad tai galima susikurti net koncerte, su mūsų sielą paliečiančia muzika. Tą galima padaryti ir su dar tikriausiai tūkstančiu kitų būdų. Gal kiti tai patiria miške, gamtoje ar dar kitur. Prašau, išgirskime giluminius savo troškimus, atsiverkime jiems ir jauskime, o tuomet įprasminkime taip, kaip mums rezonuoja ir kaip padeda, gelbsti, kaip yra naudinga. Tokias akimirkas su savimi nuoširdžiai ir linkiu patirti.

Apibūdinu savo kelionę, nes tai gali būti tam tikri kelio ženklai kitiems.

Grįžau namo iš to koncerto šypsodamasi ir kitokia, užgijusi, vėl paaugusi. Štai jums ir super mega grand kursai, studijos ar koks darbas su saviugdos guru (šypsausi).

____________

(TEKSTO PRADŽIA)

Pamenu, kaip dar labai labai seniai lyg muzikos festivalio metu mane palietė Jazzu muzika, kažką giliai giliai suvirpino.

Nuo to laiko aš vis kažką paklausydavau iš jos kūrybos, super fanė netapau.

O 2019 metais išgirdusi apie 2020 metais vyksiantį Jazzu koncertą Kaune, nusipirkau vieną bilietą – sau. Tuo metu man kažkur eiti vienai visai nebuvo būdinga. Visgi jaučiau, kad to noriu, kad man tai svarbu.

Tuometinis laikotarpis man buvo, iš vienos pusės, labai sunkus, patyriau artimųjų netektis, santykiai su vyru irgi nebesiklostė harmoningai, buvau išėjusi iš savo veiklos, kurią ilgai kūriau ir puoselėjau. Jau nekalbu apie tai, kad vaikai buvo maži. Aš kuičiausi savo praeityje bandydama suprasti, kodėl viskas vyko taip, kaip vyko, kas ką įtakojo ir kaip kas su kuo siejasi. Mano gyvenimas priminė vieną didelę raizgalynę, o aš buvau pakibusi kažkur virš egzistencinės bedugnės, o jei dar tiksliau – smigau į ją. Iš kitos pusės, dabar galiu matyti, kad tai buvo kiek kitokio, sakykim, kiek sąmoningesnio gyvenimo pradžia.

Ir, pamenu, tais 2020 metais vykau į Kauną viena automobiliu į Jazzu koncertą. Dar net neįtardama, kad jau po mėnesio koncertai, kelionės ir daug daug kas bus sutrikdyta užklupusios Covid pandemijos.

Sėdėjau tame koncerte. Buvo labai gražu: vaizdas, garsas, ta muzika… Tik aš pamenu save sutrikusią, nežinančią, ko noriu, pasimetusią… Tokie prisiminimai iš ano koncerto. Pamenu, grįžau į Vilnių jau visai naktį.

Ir gyvenimas bėgo toliau, o aš kartu su juo.

Tada 2023 metų gal rugsėjo mėnesį pamačiau, kad vėl bus Jazzu koncertas, šįkart Vilniuje. Iš karto nusipirkau vėl vieną bilietą – sau. Neturėjau didelio noro, nors mintis buvo jo metu skirti laiko sau ir pareflektuoti, kas pasikeitė mano gyvenime per tuos kiek daugiau nei trejus metus.

Net ir buvau pamiršus, kad turiu bilietus į šį Jazzu koncertą. Gerai, kad buvo pažymėta kalendoriuje. Koncerto dieną dar su vyresne dukra shop’inomės, jaučiausi kiek pavargusi. Nebuvo entuziazmo eiti vienai į koncertą.

Ir, žinoma, ėjau. Pirmiausiai pagalvojau, kad į aną koncertą važiavau su šiokia tokia gėda, kaip aš čia viena? Būtų gerai nieko nesutikti. O dabar man buvo gera, aš nešiausi vidinę šypseną. Gera atliepti save ir savo norus, ne tiek sureikšminant, kaip tai atrodo kitiems. Ir aišku nusipirkau nealkoholinio alaus (jį mėgstu), gurkšnojau viena sau belaukiant koncerto pradžios. Daug minčių nebuvo. Rinkosi žmonės, pilnutėlė arena.

Iš pradžių užuodžiau smilkalus. Aš sėdėjau gana arti scenos, todėl labai gerai užuodžiau. Tuomet mušė būgną, dar pūtė iki tol man nematytą didžiulį ragą. Čia toks apšildymas prie Jazzu pasirodymą. Akimirką pasijaučiau, kaip gongų terapijoje. Pajaučiau, kaip atsilošiu kėdėje, atkryžiuoju kojas, rankas irgi norėjosi laikyti delnais į viršų. Atsiveriu patirčiai, esu pasiruošusi priimti.

Ir šį kartą buvo labai kitaip nei Jazzu koncerte kiek daugiau nei prieš trejus metus…

(TEKSTO TĘSINYS: čia)