#dienoraščiomintys

Gruodžio 28 d. turėjau svarbų terminą ir pasibaigus Šv. Kalėdoms darbavausi.
Vaikai buvo pas senelius.

Minėtą dieną jau apie pietus baigiau esminį darbą, liko tik keletas smulkesnių.
Atsikvėpiau.
Iki sausio 2 d. ramu.
Galiu atsipalaiduoti.

Ėjau į jogą, sulėtinau tempą: apsipirkinėjau lėtai, gaminau lėtai, regis, ir mėgavausi. Tvarkiausi namuose iš esmės (daug ką išmečiau, kažką atnaujinau).

Tuomet sugalvojau, kad būtų faina gruodžio 31 d. „nuplauti“ senus metus ir taip atlaisvinti vietos naujiems – užregistravau šeimą į spa.
Ten lepinomės.

Po to grįžus priguliau pietų miego. O vakare jau ruošiausi Naujųjų sutikimui.
Kitą dieną išsimiegojau, ėjome porai valandų pasivaikščioti, skaniai pietavome ir vėl snustelėjau (dabar vertinu miegą, jis man padeda gerai jaustis).

Nubudus supratau, kad dariau daug ką, nes… tikėjausi poilsio, atsipalaidavimo.

Kai nueisiu į jogą, gerai pasijusiu.
Kai susitvarkysiu namus, gerai pasijusiu.
Kai išmirksiu spa…
Kai skaniai pavalgysiu…
Kai pamiegosiu…
Kai pasivaikščiosiu…

Taip ir likau įsitempus viduje iki minėtos įžvalgos (užsidengusi veidą rankomis).

Ankščiau tai, ką dariau, veikė, o kodėl dabar neveikia? Ech, ir gaila to laiko pasidarė, neva iššvaisčiau jį. Ir šiaip liūdna, kad pirmadienį jausiuosi negeriau nei prieš keturias dienas poilsio. Turėjau laiko ir nesugebėjau per jį atsikėpti, prisipildyti resursų, pakrauti savęs. Toks ir pyktis, ir nusivylimas, ir kaltė lyg kėsinosi pristoti (šypsausi).

Hmm, tas nesąmoningas (o taip, vis dar) lūkestis toms dienoms kažkokios neišpasakytos palaimos (mano metai tikrai buvo labai geri) ir gadino reikalus.

Tada tiesiog pasakiau sau: na, ir velniop, pradėsiu metus pavargusi. Ne pirmas kartas.

Ir taip mintyse man pasidavus, aš pajaučiau ir kūne laisvę, lengvumą, poilsį… pagaliau išties gera.

Tada įsijungiau įrašytą Manto Jankavičiaus (nesu jo didelė gerbėja) šventinį koncertą, transliuotą iš Katedros aikštės sningant ir su spragsinčiu scenoje laužu (buvo taip gražu), atsikimšau nealkoholinio šampano ir praleidau nuostabias kelias valandas patirdama kiek tikresnį džiaugsmą.

Va kaip.

Nesakau, kad visko, ką dariau iki tol, daryti nereikėjo. Juk gera, kai tvarkinga ir išsimiegota (šypsausi), apsilankyta spa, kita. Gal būtent to ir reikėjo, kad galų gale paleisčiau tai, į ką mentaliai buvau įsitvėrus? Man dažnai taip: stengiuosi tiek, kiek galiu ir, kai jau nebegaliu arba jaučiu, kad gana, užtenka, paleidžiu… o tada ir nutinka tai, kas ir turi nutikti (nereiškia, kad palanku man).

O galbūt tikrai galėjau ir kitaip mąstyti (šypsausi).