#dirbantiemssuKOMANDA
Tomas Šidla yra 26/500 projekto #vadovoiššūkiai dalyvis.
Įdomu tai, kad pirmasis Tomo darbas jam dar bestudijuojant VGTU buvo Vilniaus Akropolio lede. Ten jis dirbo instruktoriumi, mokė vaikus čiuožti. Po to Tomas dirbo reklamos agentūroje, kur augo iki projektų vadovo pozicijos. Dabar jis yra tarptautinės kompanijos pardavimų direktorius Lietuvos rinkai.
Tomo „iššūkis yra tai, kas susiję su sveikata. Visa kita – procesas. Darbe aš nestresuoju, nepanikuoju. Žinoma, dar mokausi būti vadovu, nors kai ką jau patikrinau, kad man veikia ir galiu dalintis.“
Kas veikia Tomui ir kaip jis vadovauja?
Skaitykite žemiau.
Tomą kalbino Monika Šliupienė, ACC
Daugiau apie šį #vadovoiššūkiai projektą jau buvo rašyta ankščiau, galite susipažinti, jei smalsu čia.
____________
Tomas Šidla yra 26/500 projekto #vadovoiššūkiai dalyvis.
Įdomu tai, kad pirmasis Tomo darbas jam dar bestudijuojant VGTU buvo Vilniaus Akropolio lede. Ten jis dirbo instruktoriumi, mokė vaikus čiuožti. Po to Tomas dirbo reklamos agentūroje, kur augo iki projektų vadovo pozicijos. Dabar jis yra tarptautinės kompanijos pardavimų direktorius Lietuvos rinkai.
MONIKA: „Tomai, kaip prisimeni savo karjeros kelią?“
TOMAS: „Prisimenu, kad daug kur ateidavau dirbti nemokėdamas to, kas būdavo reikalinga mano užimamai pozicijai. Aš taip ir pasakydavau, kad nemoku, esu imlus – išmoksiu. Ir išmokdavau. Man ir į Vilniaus kuopos jaunųjų šaulių gretas sakė ateiti kitais metais, nes atėjau ne nuo rugsėjo pradžios kaip visi, o lapkričio mėn., spėkite, kas buvo toliau (šypsosi). Labai svarbus yra noras, tikslas ir į etapus suskirstytas planas. O tuomet daryti po vieną žingsnį ir apie kitus, būsimus žingsnius kol kas nesukti sau galvos.“
IŠŠŪKIS: „Iššūkis yra tai, kas susiję su sveikata. Visa kita – procesas. Darbe aš nestresuoju, nepanikuoju. Žinoma, dar mokausi būti vadovu, nors kai ką jau patikrinau, kad man veikia ir galiu dalintis.“
MONIKA: „Kas veikia tau? Kaip tu vadovauji?“
SPRENDIMAS: „Lyderystės aš nesieju su titulu, juk svarbus realus poveikis.
Man tikro vadovo bruožas yra pasitikėjimas. Pamenu, kai įsidarbinau dabartinėje organizacijoje, gavau kompiuterį, automobilį ir pasakymą daryti tą, kam ir buvau priimtas ir taip, kaip aš suprantu, nes mane priėmė ne tam, kad nurodynėti, ką daryti (šypsosi). Tai buvo absoliutus pasitikėjimas. Ir iki dabar mano vadovas žino, ką reikia daryti, bet man nesako, jis leidžia man klausyti ir kliautis savimi. Taip, mes tariamės, jis man duoda tam tikų nuorodų, bet visas įgyvendinimas jau yra mano rankose, jis man niekada nepataria, nepasako sprendimo. Jaučiu jo pasitikėjimą. Negerai mėtyti kauliukus. Na, numeti kauliuką ir šuo suėda. Geriau yra mesti kamuoliukus. Jie lieka žaidime ir žaidžia toliau savarankiškai. Labai svarbu, kad kiekvienas darytų savo darbus bei leisti žmogui augti, suteikti galimybes tam. Ir aš pats iki dabartinės pozicijos augau kas du metus vis pakeisdamas po poziciją. Jei komandos narys suklys, irgi ok. Klaidą galima ištaisyti, svarbu jos nekartoti.
Taip pat man labai svarbus žmogiškumas. Pamenu, kai sudvejojau prieš ateinant į dabartinę įmonę, mano vadovas atvažiavo iš Klaipėdos į Vilnių pasikalbėti su manimi ir atsakyti į man rūpimus klausimus – 8 valandos kelio tik dėl manęs.
Be to, esu atviras. Sakau, kaip yra. Jei nežinau, taip ir sakau. Jei padarau, sakau – padariau, nepadariau, taip ir pasakau. Ir dabar dideliuose sandoriuose dedu visas kortas ant stalo: man reikia brangiai parduoti, jums reikia pigiai nupirkti, taigi turime konfliktą. Tada ir sakau: nebūkime vaikai, nekonfliktuokime, o susitarkime kaip suaugę (šypsosi).
Dar man patinka tvarka, aiškumas. Gal kiek ir tinginystės turiu (šypsosi), nes verčiau sukursiu sistemą, kad nebereikėtų prie to grįžti ir reikalai judėtų be manęs. Tikrai daug ką esu automatizavęs.
Man dar kuo sunkiau patinka (šypsosi), patinka ieškoti išeičių. Juk kiekvienoje situacijoje galima rasti kažką gero ir tą daryti neapsimetinėjant. Tiesa, ir gyvenime buvo momentų, kai su žmona buvome labai komandiški, sujungėme jėgas, resursus, vienas kitą papildėme. Tąkart, regis, supratau, kad komandiškumas yra labai svarbus, vieni be kitų neišgyvensime. Tuo remiuosi ir vadovaujant.
Taip pat labai rūpinuosi savo sveikata. Tai tikriausiai ateina iš mano atsakomybės. Jei aš savimi nepasirūpinsiu, negalėsiu būti naudingas ir kitiems.“
MONIKA: „Ačiū tau, Tomai, už pokalbį bei tavo paprastumą ir šiltumą.“
