#dienoraščiomintys
Prieš prasidedant naujiems mokslo (darbo) metams, norisi įkvėpti tobulėti, augti ir kiek kitaip. Tai yra naudojant IŠSAUGOJIMO taktiką.
Nuoširdžiai tikiu, kad mes turime būti budrūs ir daug ko nenumesti dėl kokio nors naujo ir gundančio, bet nebūtinai geresnio dalyko. Kartais susimąstau, kad gal net nepakankamai praktikuojame išsaugojimą, ieškodami vis kažko naujo. Manau, kad žmonės daugybę dalykų daro gerai ir teisingai, todėl jie turi daug ką saugoti.
Kaip yra rizika užšąlti ir sustingti, netobulėti, taip ir yra kita rizika, ypač tiems, kas pasižymi portaukiu pastoviam progresui (aš ir dažniausiai mano klientai). Ir kai tenka rinktis būti geram ar tapti dar geresniu, mes inkstinktyviai renkamės antrąjį variantą, taip rizikuodami prarasti kažką svarbaus.
Visgi, manau, mes galime nuolat tobulėti, net jei tas tobulėjimas reikštų jau pasiektų rezultatų išlaikymą. Kai sakau rezultatai, neturiu mintyje tik pinigų, apdovanojimų, statuso ir pan. Kalbu bendresne prasme.
Man, pavyzdžiui, rezultatas dabar yra įsiklausymas į save ir kitus. Man svarbu savo poreikius derinti su kitų poreikiais, o ne savuosius aukoti dėl kitų ar būti savanaudiška.
Gal ir neskamba akivaizdžiai, bet išsaugojimas gali padėti keistis.
Ką norite išsaugoti?
Aš irgi atsakiau sau į šį klausimą.
Spėkite, ką renkuosi išsaugoti?
Apie tai žemiau.
————————
Kažin, ar kas dar prisimena projektą #vadovoiššūkiai? Jis prasidėjo 2019 metais. Mane taip vežė idėja pakalbinti 500 vadovų. Tada, bum – prasidėjo COVID-19. Ir nors buvo mano bandymas tęsti projektą su LIVE pokalbiais, visgi sustojau ties pakalbintu 23/500 vadovu.
Dabar prisimenu, kodėl gimė tas projektas ir kas man svarbu jame:
– aš besąlygiškai tikiu kiekvieno žmogaus istorija ir jo sukauptos patirties galia. Man nuoširdžiai buvo ir tebėra įdomu, kuo vadovai gyvena, su kokias iššūkiais susiduria, man įdomūs jų patyrimai, jų išmoktos pamokos. Pamenu, kartais nebyliai klausdavau, iš kur tiek resursų, iš kur tiek stiprybės?
– man visada labai įdomu pažinti žmogų ir iš neformalios pusės, nes aš žinau, kad jis yra, kur dabar yra, tik dėl to, ką patyrė, neapsiribojant tik profesiniu gyvenimu;
– labai tikiu, kad daug daug ko gali papasakoti ir tos asmenybės, tie vadovai, kurie nėra įprastai konferencijų scenoje;
– aš kalbinau tuos vadovus, kurie man buvo ypač įdomūs, iš kurių aš mokiausi. Tikiu, kad jei 500 vadovų pasidalintų savo iššūkiais ir tuo, kaip juos sprendė, o aš fiksuočiau, dokumentuočiau, tai mes visi turėtume lyg ir virtualią mokymosi aplinką;
– taip pat dar labai svarbu tai, kad šis projektas kilo iš mano kiek savanaudiškų paskatų, mano smalsumo. Tą smalsumą labiausiai kursė mano vidinis, labiau filosofinis klausimas: ar vadovas gali gyventi gyvenimą? Ir jei taip, tai kaip? Kiek aš esu susidūrusi tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, tai vadovo gyvenime yra tiek iššūkių, tiek nuovargio… dažnai paaukota sveikata, asmeninis gyvenimas ir kiti svarbūs resursai… Kodėl man tai rūpi? Kodėl man svarbus šis klausimas? Na, man atrodo, reikšminga yra pusiausvyra ir tai, kaip nevaikščioti paribiais. Kaip siekiant vienoje srityje kažko, nepagadinti reikalų kitoje? Manau, kad kartais mitas yra tai, jog augant vienoje srityje, auga ir kitos. Dažnai susikoncentravus tik į vieną sritį, tiek susiaurėja matymas, mąstymas ir kitoms sritims net pakenkiama. Kartais atrodo, na, girdžiu, matau, pati asmeniškai išgyvenu, kad nėra lengva kurti vertę ir kitiems, ir sau. Nes kuriant vertę kitiems, kažkur pametame save ir savo poreikius. O kuriant vertę tik sau, irgi kažkaip nėra pasitenkinimo. Tikiu, kad jei aš išgirsčiau 500 vadovų patirčių pasidalinimų, tai man ir gal kitiems duotų prasmingų atsakymų.
Projektas #vadovoiššūkiai visa tai ir įprasmindavo.
Tiesa, dalyviui dovanodavau tikslinius projekto marškinėlius. Tai būdavo simbolinė dovana, padėka už dalyvavimą. Taip pat buvo ir jau tradiciniu tapęs mano palinkėjimas: būti įmonės ar jos skyriaus vadovu nepakanka, svarbu būti savo gyvenimo vadovu, kad ir jame procesai būtų sudėlioti taip, kad jaustumeisi gyvenantis išties kokybiškai ir pilnavertiškai. Žodžiu, aš vadovui marškinėlius ir dėmesį, o jis mums savo įžvalgas, patirtį, išmintį, savo istorijos dalį.
Hmm… (užsisvajojusi) gal kada tai galėtų virsti knyga ar konferencija? Negaliu dar dabar to žinoti. Beje, tuose pokalbiuose aš nedirbu savo tiesioginio darbo, aš nesu juose mąstymo partnerė.
Ir dabar aš renkuosi išsaugoti projektą #vadovoiššūkiai. Man vis dar norisi pakalbinti 500 vadovų. Žinau, su mano tempais, tai gali užtrukti net ir kokį dešimtmetį (šypsausi), bet aš turiu laiko. Aš dažniausiai turiu laiko tam, kas man įdomu ir, atrodo, prasminga. Juk iš tiesų nelabai yra kur skubėti (šypsausi). Ar yra?
