#dirbantiemssuKOMANDA
Gerda Butkevičiūtė yra 27/500 projekto #vadovoiššūkiai dalyvė.

„Esu vykdančioji direktorė. Mūsų Komandą dabar sudaro 135 darbuotojai, turime 4 padalinius, virš 700 klientų. Manau, mano augimą lėmė vidinis variklis: man netiko „pakankamai gerai“, man patinka strateginiai dalykai, turiu stiprų atsakomybės jausmą, kuris man neleidžia uždaryti ofiso durų ir pamiršti apie „atvirus“ darbo klausimus. Žinau, kad tas nėra gerai, bet taip yra… Manau, kad puikiai valdau stresines situacijas ir esant sudėtingoms situacijoms mobilizuojuos bei sugebu demonstruoti ramybę, nors viduje ir vyksta „tango šokiai“ (šypsosi).”

Kaip Gerda palaipsniui kūrė savo kelią? Kaip ji atgauna jėgas? Kokie jos iššūkiai ir kaip ji juos sprendžia? Skaitykite straipsnyje žemiau.

Gerdą kalbino Monika Šliupienė, ACC
Daugiau apie šį #vadovoiššūkiai projektą jau buvo rašyta ankščiau, galite susipažinti, jei smalsu: čia.

____________

Gerda Butkevičiūtė yra vykdančioji direktorė (COO) BNM Finance, UAB. O projekte #vadovoiššūkiai 27/500 dalyvė.

GERDA: „Nebuvo taip, kad atsidurčiau tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, mano kelias buvo palaipsnis ir nuoseklus užsibrėžto tikslo link.“

MONIKA: „Kokia buvo tavo kelio pradžia?“

GERDA: „Pamenu, kad mane labai įkvėpė Mama savo pavyzdžiu. Ji buvo stipri, veikli, spinduliuojanti energija ir randanti sprendimus. Man Mama buvo autoritetas ir ji įskiepijo man tikėjimą, kad galima visko pasiekti pačiai. Tad pradžia buvo šeimoje.“

MONIKA: „Kas vyko toliau?“

GERDA: „Po teisės studijų universitete įsidarbinau teisinių paslaugų įmonėje. Tai buvo mano trečioji darbovietė, dirbti pradėjau jau studijų metais. Teisinių paslaugų įmonėje dirbau gan ilgą laiką. Lyg ir tokio aiškaus tikslo tapti vadove neturėjau. Bet visada žinojau, jog noriu būti veikli, tad visada buvo toks aiškus vidinis jausmas ir noras siekti daugiau, eiti toliau. Metai iš metų, augant organizacijai, įvyko esminis pokytis mūsų įmonėje – susiliejimas su apskaitos įmone UAB BNM Finance. O kartu su juo prasidėjo ir esminiai pokyčiai mano karjeroje, keitėsi ir mano pozicijos – iš pradžių buvau padalinio, tada plėtros vadovė, o dabar esu vykdančioji direktorė. Mūsų Komandą dabar sudaro 135 darbuotojai, turime 4 padalinius, virš 700 klientų. Manau, mano augimą lėmė vidinis variklis: man netiko „pakankamai gerai“, man patinka strateginiai dalykai, turiu stiprų atsakomybės jausmą, kuris man neleidžia uždaryti ofiso durų ir pamiršti apie „atvirus“ darbo klausimus. Žinau, kad tas nėra gerai, bet taip yra… Manau, kad puikiai valdau stresines situacijas ir esant sudėtingoms situacijoms mobilizuojuos bei sugebu demonstruoti ramybę, nors viduje ir vyksta „tango šokiai“ (šypsosi).“

MONIKA: „Atrodo, kad pati kūrei savo kelią.“

GERDA: „Išties, tai buvo nuoseklus judėjimas į priekį. Būdavo ir sunkesnių momentų, daugybė procesų, pokyčių, buvo visko… Tuomet stengdavausi sustoti ir imtis dekonstrukcijos: analitiškai, strategiškai mąstyti, klausti, ką galbūt ne taip darau? Taip, manau, tai kur esu dabar, yra mano darbo pasekmė, o ne kažkoks atsitiktinumas. Kartais pajuokauju, kad kai nesi specialistas, o esi tik vadovas, tai neaišku kur ir kam tinkamas (šypsosi). Bet dabar jau žinau, jog nebūtina būti ekspertu visose srityse, tam juk ir yra Komanda, kad kaip puzzle detalės papildytume vienas kitą.“

MONIKA: „Kas tavo pagrindiniai resursai, kaip atgauni jėgas?“

GERDA: „Dar studijų metais atradau ilgus pasivaikščiojimus, dažniausiai gamtoje, tuomet išsivalo galva, pradeda kitaip dėliotis mintys, atsiranda aiškumas. Dar man labai svarbios yra kelionės. Vienoje knygoje skaičiau, jog žmogus tarsi atgimsta kelyje. Jaučiu, kad tai apie mane (šypsosi). Neseniai susipažinau ir su žirgais. Pamenu, kokią gilią ramybę pajaučiau pirmą kartą būnant arčiau jų. Ne taip seniai teko dalyvauti ir maudynėse su žirgais upėje, įsimintina patirtis. Apskritai žirgas man turi simbolinę reikšmę: tai yra tai kuo galima pasitikėti, jis neišduos, be to, yra veržlus, nuolat juda pirmyn, jis stiprus, tvirtas, kartu empatiškas ir globėjiškas. Tiesa, aš dar sportuoju tailandietišką kikboksą.“

MONIKA: „Mačiau kelias tavo nuotraukas story’iuose iš bokso treniruotės, iš tiesų įspūdingai atrodo.“

GERDA: „Dar daug resurso man suteikia bendraminčiai iš neseniai pabaigtų ISM Executive MBA studijų, susitikimuose pasidaliname, su kuo susiduriame, ką išgyvename, ką sprendžiame. Labai vertinu šią patirtį ir bendrystę“

MONIKA: „Kokį vadovo iššūkį ir jo sprendimą norėtum išskirti šiame mūsų pokalbyje?“

GERDA: „Žinai, kai žvelgiu atgal į savo nueitą kelią, organizacinius procesus, suprantu, kad palaipsniui patys sudėtingiausi dalykai patampa labai paprasti. Mes esame linkę hiperbolizuoti problemas ir ieškoti sudėtingų atsakymų. Labai dažnai sudėtingi klausimai sprendžiami paprasčiausiai – sprendimu arba veikimu. Žinoma, užtrunka laiko pamatyti sąsajas, kaip kas veikia. Bet po truputį, sprendimas po sprendimo auga ir pasitikėjimas savimi, kuriasi vidinė jėga. Po sprendimo eina planas ir veiksmai arba įgalinimas kitus veikti. O mūsų Komanda išties yra nuostabi ir papildanti vienas kitą. Labai, labai svarbu mokėti ir reflektuoti, t. y. karts nuo karto pasikalbėti su savimi, apmąstyti savo sprendimus, tikslus arba ko iš tam tikros situacijos turėčiau pasimokyti.“

GERDA: „Kalbant apie #vadovoiššūkiai, manau, kad Vadovo iššūkiai, tai nėra tik konkrečios situacijos, kurias turėtume nagrinėti, o tai ką vadovai išgyvena būdami šioje pozicijoje, kaip jie reaguoja į iššūkius, kaip priima sprendimus, kaip atgauna vidinę ramybę. Galima daug kalbėti apie tai koks vadovas turi būti – auginantis, palaikantis, įkvepiantis Komandą, gebantis girdėti ir pan. Bet dažnai yra pamirštama „kita medalio“ pusė – kaip vadovas jaučiasi, jo vienišumas.“

IŠŠŪKIS: „Visgi didžiausias iššūkis man dabar yra santykių dinamika ir tikiu, jog su tokiu iššūkiu susiduria daugelis vadovų, ypač karjeros pasiekę organizacijos viduje. Kartais jaučiuosi, kaip aštuonkojis perkeliantis savo čiuptuvą (fokusą) iš vieno susitikimo į kitą, kartais kolegai galiu skirti vos keletą minučių pokalbiui, pasitarimui, nes jau laukia kitas susitikimas ar susirinkimas. Išgyvenu, jog galbūt neskiriu pakankamai dėmesio kolegai, bet tuo pačiu suvokiu, jog savo dėmesį išbarstau visiems po truputį… Tad kažkuriuo metu suvokiau, kad pradeda keistis santykių dinamika, atsirado atsakomybės ir kaltės jausmas, jog galbūt nepakankamai gerai valdau situacijas, savo laiką ir pan. Paradoksalu, jog būnant apsuptyje žmonių, atsiranda tas vienišumo jausmas, apie kurį daug girdėjau ir skaičiau, bet niekad to nejausdavau. Ir tik tapus vykdančiąją direktore supratau, apie ką buvo visi tie straipsniai…“

SPRENDIMAS: „Iš vienos pusės aš puikiai suvokiu, kad tai C-LEVEL vadovavimo kaina, iš kitos – aš išgyvenu, man tai kainuoja vidinių resursų. Bandau išlaikyti ribas tarp profesinių ir asmeninių dalykų. Kartu man rūpi santykis, noriu, kad jis būtų toks pat empatiškas, kaip ir buvo ligi šiol. Džiaugiuosi, kad turime aukšto lygio vadovų bendruomenę, ten galiu pasidalinti savo išgyvenimais. Tikrai palengvėja jau vien tada, kai išgirstu, kad ne aš viena su tuo susiduriu. Sprendimas, manau, būtų toks – kalbėti apie tai, kaip jautiesi, kurti tvirtus santykius su Komanda, išgirsti Kolegas ir jų lūkesčius.“

MONIKA: „Kiek įtakojo asmeniški iššūkiai tavo kelią?“

GERDA: „Buvo ir sunkių asmeniškų iššūkių gyvenime, jausmo, kai tarsi praradau savo švyturį.“

MONIKA: „Kaip sprendei tokią krizę savo gyvenime, jei galima taip pavadinti?“

GERDA: „Tuo metu labai persidėliojo vertybės, supratau, kokia yra svarbi šeima ir artimieji, kokią stiprią galią turi jų palaikymas ir buvimas šalia. Taip pat stiprių asmeninių krizių metu, na, bent man, atsiranda natūralesnis, tikresnis noras pasidžiaugti gyvenimu, nes suprantu, koks jis laikinas. Be to, gal ir keistai skambės, bet asmeninės krizės, iššūkiai sustiprino mano asmenybę, padarė brandesne ir natūralu, jog pakeitė profesinėje aplinkoje. Tad, manau, kad po visų šitų iššūkių tapau ryžtingesnė: senoji Gerda tikrai nutylėtų, o dabar pasakau, nebeleidžiu sau tiek daug ko, be reikalo sugerti į save, atsirado aštrumas priimant greitus sprendimus ir mažiau dvejonių. Gal ir nebesu tokia gili introvertė, kokia maniau esanti (šypsosi).

Dar sunkesnių asmeninių laikų akivaizdoje, kuomet atrodo, kad „nusimušė asmeninių tikslų taikiklis“ klausiau savęs, ko aš iš tikrųjų noriu? Ar tas vadovo kelias iš tiesų yra mano? Ar aš pati pasirinkau jį? Ir tik sąžiningai sau atsakius į šiuos klausimus, pajaučiau, kaip „sugrįžta į vietą tas mano tikslų taikiklis“ ir suvokiau, kad šis Vadovės kelias yra mano kelias. Be to, juk niekas ir nežadėjo, kad bus lengva (šypsosi).“