#dienoraščiomintys
Vėl kažkaip vėliau nei įprastai rašau. Vėl dvi dienas (pirmadienį, antradienį) dirbau koučingo mokymuose. Vėl kiek nerimavau… nes dariau nauja ir baisiausia man (šypsausi).

Kažkaip dėstyti man jau nėra taip baisu. Na, galima pasiruošti, apgalvoti. Fasilituoti irgi man patinka, nes nors ir daug dinamikos tame, tačiau ir pati grupė daug ką sukuria, o tada mano indėlis į tai sąlyginai mažas. Dar pridursiu, kad visu tuo nesakau, kad man nėra ko mokytis (šypsausi).

Žinote, kas buvo man baisiausia? Ir dėl ko labiausiai suko pilvą? Daryti DEMO sesiją prieš mokymų dalyvius. Tam neįmanoma iš anksto pasiruošti, nes juk nėra aišku nei su kokiu žmogumi, nei su kokiu klausimu dirbsime.

Ir, taip, iš vienos pusės suprantu, kad aš tą darau bene kasdien ir jau keleta metų. Be to, turiu ir sesijas grupėje stebint kitiems (naujos grupės datos jau yra paskelbtos mano WEB’e).

Tačiau iš kitos pusės mano mąstymą sprogdino tas lūkestis, kad turiu rodyti tokį pavyzdį (role model), iš kurio mokysis kaip dirbti kiti. Ir tam tikra prasme tas lūkestis yra pagrįstas: mokymai tam ir skirti, man už tai ir moka.

Tada ir prisiminiau bendraautorystės reiškmę. Apie tai trumpai šiandien rašiau #dirbantiemssuKOMANDA čia.

Ir aš pasitikėjau vedančiąja trenere, kad mano įtampos sąlygotos demo sesijos klaidos, jei jų bus, bus ištaisytos ir nepadaryta žalos grupei. Uff, iš karto lengviau taip (net atsikvėpiu).

Dar daug daug minčių sukasi, daug lyg kuo norisi pasidalinti, tačiau jau grįžtu prie kasdienių darbų (šypsausi).

Beje, kol aš buvau mokymuose, labai didelis ir svarbus bei skubus man „reikalas” susitvarkė pats. Tiksliau jį padarė kitas žmogus (labai labai ačiū). Ir aš dar kartą pagalvojau, kad, taip – laimei, bendraautorystė egzistuoja.