#dirbantiemsuKOMANDA

Taip, bene kiekvienas turime kadais labai mums tarnavusius ir itin naudingais buvusius įsitikinimus, nuostatas (tam tikras mąstymo schemas).

Pavyzdžiui, dažnai klaidingai manome, kad kuo labiau stengsimės, tuo geriau pavyks.

Vis labiau ir labiau stengtis yra didelė klaida.

Ji dažnai ateina iš klaidingo įsitikinimo, kad aš galiu viską, nuo manęs priklauso daug dalykų (perdėta savikliova), jaučiamės visagaliais, galinčiais daug ką kontroliuoti, daug ką įtakoti, daug ką pakeisti. Manome patys to nepastebėdami, kad verslas, pasaulis sukasi dėl mūsų. Tai vienas kraštutinumas ir jame akivaizdžiai per daug įtampos. Ilgiuoju laikotaropiu, tikėtina, pervargsime ir nebesugebėsime pakankamai gerai funkcionuoti. Daug kas gali pradėti byrėti.

Kitas kraštutinumas yra tas, kad pasaulis sukasi nepaisant mūsų ir čia mes galime likti pasyvūs, esame per daug atsipalaidavę, net sakyčiau nerūpestingi. Čia nėra įtampos, bet ir nesukuriami dalykai. Ilguoju laikotarpiu irgi galimas žlugimas tik kiek kitoks – regresyvus.

Sakysite, tiesa yra kažkur per vidurį?

Taip, pasaulis sukasi nepaisant mūsų, faktas.
Ir kartu mes galime jį kažkiek įtakoti.

Egzistuoja tam tikra bendraautorystė tarp (1) mūsų; (2) kitų ir (3) aplinkybių.

Aš darau SAVO dalį ir kartu LEIDŽIU kitiems, aplinkybėms daryti savąją.

Esmė tikriausiai yra atskirti, kada įtakoti ir įsitraukti, o kada atsitraukti ir leisti vykti?

Beje, bendraautorystėje reikalingas pasitikėjimas: savimi, kitais, aplinkybėmis.

Ir taip pat reikalingas pasitikėjimas praeitimi (tai, kas vyko, vyko ne šiaip sau), dabartimi (darau, ką jaučiu, kad svarbu daryti dabar ir taip, kaip geriausiai galiu šiuo metu) ir ateitimi (viliuosi, kad bus taip, kaip ir turi būti).