Kaip gyvenate?
Man smagu, kad jau vis dažniau užsidedu akinius nuo saulės (šypsausi).

Žemiau, savo labiau profesinėje paskyroje rašau apie tarpasmenines baimes.

Pavyzdžiui, aš ilgą laiką turėjau menkai įsisąmonintą baimę, kad man skaudės (labiau emociškai). Tai siejasi su tekste aprašomomis tarpasmeninėmis baimėmis, bet būtent tokia formuluotė man labiausiai rezonavo.

Man buvo labai naudinga apie šią baimę kalbėtis su dėmesingu pašnekovu, pasidalinti, ką jaučiu, kokios mintys kyla, kas vyksta mano vidiniame pasaulyje.

Taip pat man labai tarnavo suvokimas, kad dalies skausmo aš išvengti negaliu. Žinoma, tikslingai siekti skausmo gal ir būtų kiek neprotinga ir aš to nedarysiu (gerbiu save), bet absoliučiai jo vengti taip pat nėra protinga ir vargu ar įmanoma nepaaukojus kažko kito.

Pamenu, neseniai labai labai išgyvenau dėl kai kurių profesinių dalykų (irgi apie mano baimes) ir man labai padėjo atsitiktinai pietaujant ILUNCH’e prie kito stalo sėdinčių vyrų pokalbio nuogirda: „kas gali nutikti, tas nutiks“. Tai nereiškia, kad aš nesiruošiu, neplanuoju ir pan., tai reiškia, kad aš esu rami, pasitikinti dėl to, ko nežinau ir negaliu žinoti.

P.S. šiaip nesiklausau svetimų pokalbių, šie žodžiai tiesiog patys atkeliavo iki manęs (šypsausi).

__________________

Mes atsinešame savo asmenybę į darbą.

Atsinešame ir savo tarpasmenines baimes (interpersonal fears).

Pavyzdžiui, baimę būti paliktam, atstumtam. Evoliucinės psichologijos dėstytojas minėjo, kad ši baimė yra absoliučiai reali ta prasme, kad ankščiau išmestiems iš genties į stepę mums tikrai grėsdavo mirties pavojus. Nereikia nė taip toli žvelgti. Kai buvome vaikai, irgi negalėjome išgyventi be suaugusiųjų priežiūros, buvome priklausomi. Veikdami su neįsisąmoninta šia baime siekiame įtikti, atitikti, tenkinti kitų gal ne visada adekvačius lūkesčius, per daug stengiamės, per daug darome, pervargstame. Labai nenorime liūdinti, pykdyti ar nuvilti. O pajutę (ar tik taip interpretavę) bent minimalius galimo atstūmimo signalus arba dar labiau stengiamės, dar daugiau darome, dar labiau pervargstame, iš paskutinių laikomės įsikibę į tai, ko jau galbūt seniausiai nebeturėtume laikyti. Arba bėgame pirmi palikdami, atstumdami.

Atsinešame ir baimę klysti. Bene visi savo kailiu esame patyrę vienokių ar kitokių situacijų, kai mūsų klaidos sukėlė stiprius asmeninius išgyvenimus ir tuomet nebyliai prisiekėme sau niekada gyvenime nebeatsidurti tokioje padėtyje dar kartą. Veikdami su neįsisąmoninta šia baime vengiame rizikos, eksperimentų, nežinomo, nepažinto.

Atsinešame ir baimę būti neigiamai vertinami (our image is at risk). Normalu, kad kitų akyse norime būti išmintingais, gerais, padedančias. Mes nenorime būti matomi savo tamsoje. Dėl šios neįsisąmonintos baimės nepaklausiame klausimo, kurį taip norime paklausti, nepasidaliname savo pastebėjimais, komentarais, įžvalgomis, ne pilnai apgalvotomis ir dar neišvystytomis idėjomis, intuicija, nepasakome kritiškai svarbaus grįžtamojo ryšio. O gal liaujamės savo pamąstymus net generuoti ar pradėjome pasilaikyti juos sau, nes o kam stengtis, jei niekam nerūpi?

Tikriausiai turime ir baimę būti nereikalingu, nenaudingu, trukdyti. Tuomet nesąmoningai siekiame būti patogūs, malonūs.

Sąrašas nėra baigtinis.

Beveik neįmanoma būti geriausia savo versija, kai bijai.

Baimė naudoja psichologinius resursus ir trukdo dirbti mūsų veikliajai atminčiai, apdoroti informaciją, jau nekalbama apie kūrybiškumą. Nors baimė, deja, gali būti ir labai stipri vara (drive), t.y. nesąmoningai veikiame kryptimi, kuri neleis toms baimės realizuotis. Tik ar dėl to pavyks visapusiškai klestėti? Kokia kita vara būtų labiau ekologiška?

Ir beveik neįmanoma nebijoti.

Ir ši žinutė skirta labiau ne #dirbantiemssuSAVIMI. Nors mes kiekvienas esame atsakingas už darbą su savo baimėmis (įsivardinti, pamatuoti, kiek ji reali, adekvati, o kiek ne, suprasti, kokią funkciją atlieka, kuo naudinga, kur trukdo, kada kyla, kaip ją įsisąmoninti, priimti ir kartu padaryti taip, kad nevaldytų mūsų).

Ši žinutė labiau skirta #dirbantiemssuKOMANDA.

Kiek kartų Jūsų komandos nariai pasirinko (dažniau net nesąmoningai) nekalbėti, nepasakyti, nesidalinti, nors ir žinojo, kad tie žodžiai, ta idėja gali būti vertinga komandai, organizacijai? Kiek kartų komandoje pasirinkome neva tarpasmeninį saugumą (po kurio paviršiumi ir slypi tarpasmeninės baimės) vardan bendros naudos?

Kaip sukurti tokią aplinką, kad galėtume kalbėti apie baimes kartu? Kaip galėtume jomis drąsiau pasidalinti, supažindinti ir kitus? Kaip galėtų tarpasmeninės baimės labiau padėti dirbti komandoje nei trukdyti?

Gal šiuos klausimus ir vertėtų pabandyti atsakyti kartu su komanda?