#dirbantiemssuKOMANDA
„Mano skeptikai juokiasi klausdami, kaip pokalbiais galima kurti pokyčius? O aš tyliai šypsausi tada.

Žinau, kad būtent taip pokyčiai ir atsiranda mąstyme. Nuo jo ir prasideda pokyčiai elgsenoje ir atitinkamai gyvenime. Priešingai labai sudėtingai gaunasi ir reikia be galo daug valios ir kitokių pastangų bei resursų.

Ir šiandien, kaip visada antradieniais, dalinuosi, manau, gana naudinga informacija dirbantiems su komandomis.

Mano klientai, garantuoju, beveik visi atpažins, kad ir aš tai naudoju mūsų pokalbiams gana dažnai įvairiomis formomis (tikiuosi, man pavyksta gana natūraliai ir organiškai tai įterpti). Ir, spėju, pagalvos: „jo, tikrai gi. Ir tai juk gana paprasta taikyti bei pakankamai veiksminga, nes būtent po tokių ar panašių klausimų gi ir atsirado man reikiama, svarbi įžvalga.“

Ir mano profesinė misija gi kiek fatališka: padaryti save nebereikalingą (šypsausi). Jei tekstas straipsnyje tam padės, labai džiaugiuosi.

Vasariški ir kiek įkaitę linkėjimai,

Monika Šliupienė”

__________________

Neturėtų stebinti tai, kad perspektyvos pokyčiai gana nesunkiai paskatina sąmoningumą. Tai kursto mus pamatyti pasaulį naujomis akimis, pažvelgti į daug ką kitu kampu. Kartais požiūrio taško pakeitimas ir gali būti ta reikiama kibirkštis, dėl kurios sunkus sprendimas tampa įmanomu arba dėl kurio yra sužadinamas iki tol snaudęs kūrybiškumas ir pamatomos galimybės.

Deja, dažniausiai nelabai kas mums moko ar skatina, kaip konkrečiai pažvelgti į pasaulį kitu rakursu.
Psichologas Yaacov Trope teigia, kad psichologinis atstumas gali būti vienas iš pačių svarbiausių žingsnių siekiant pagerinti mąstymą ir gebėjimą priimti sprendimus.

Jis gali būti įvairus:
• laiko arba atstumas laike (tiek į ateitį, tiek į praeitį);
• erdvinis arba atstumas erdvėje (tai, kiek esate arti arba toli nuo kažko);
• socialinis arba atstumas tarp žmonių (tai, kaip situaciją mato kas nors kitas);
• hipotetinis arba laikinas atotrūkis nuo tikrovės (kaip vyktų filme).

Kad ir kokio pobūdžio tie psichologiniai, divergentiniais dar vadinami, atstumai būtų, jie turi šį tą bendro: visi reikalauja mintyse peržengti esamos akimirkos ribas. Visi jie reikalauja atsitraukti. Ir toks atstumas mąstyme gali paskatinti tylią refleksiją.

Minėtas psichologas nustatė, kad kuo toliau atsitraukiame, tuo abstraktesnis mūsų požiūris bei interpretacijos ir kuo toliau nutolstame nuo savosios perspektyvos, tuo platesnį vaizdą galime aprėpti. O tada, kai dar kartą labai priartėjame, mūsų mintys tampa kiek kitokios nei iš pradžių, vis konkretesnės, vis specifiškesnės, vis praktiškesnės. Ir priešingai, kuo labiau esame artimesni savo egocentriškam požiūriui, tuo mažesnį ir ribotesnį vaizdą regime.

Yra krūva tyrimų, jog psichologinis atstumas pagerina mūsų kognityvines funkcijas pradedant darbinių problemų sprendimu ir baigiant gebėjimu save kontroliuoti. Suaugusieji, kurių prašoma atsitraukti ir įsivaizduoti situaciją kiek kitaip, priima geresnius sprednimus ir objektyviau vertina, mažiau reaguoja į emocinius dirgiklius.

Tiesą sakant, visgi mes gana netikę, kai reikia iš tiesų įsijausti į kito žmogaus būseną. Ir net kai mūsų aiškiai to prašoma, mes vis tiek linkę vertinti egocentriškai (egocentrinis šališkumas). Po daugybės tyrimų aišku, kad įprastai žmonės periima kitų perspektyvą tiesiog pritaikydami savąją. Mes esame linkę pradėti nuo savo pozicijos kaip atspirties taško. Ir vos tik randam tenkinantį atsakymą, liaujamės ieškoję toliau, nepaisydami, kad atsakymas nėra labai tikslus.

Kaip treniruoti mąstymą?

Pirma, galime naudotis mąstymo partneryste (šypt) tiek individualiai, tiek ir komandoje.

Antra, galime klausti savęs bei komandos narių taip, kad atsirastų Jūsų ar Jūsų pašnekovo mąstyme kažkuris ar keli iš aukščiau minimų psichologinių (divergentinių) atstumų. Pavyzdžiui, jei šiame plakate esantis žmogus galėtų kalbėti, ką jis pasakytų per pastaruosius metus stebėdamas mūsų komandą? Arba ką pasakytų Tavo nerimas, baimės? (hipotetiniai).

O gal net fiziškai apsikeiskite su darbuotojais vietomis ir tuomet bandykite įvardinti, ką galimai stebi, mąsto kitas. Kaip tai vertintų Tau autoritetingas žmogus? (socialiniai). Ką užfiksuotų dronas, jei nuolat skristų virš Tavęs? (erdvinis). Kaip tai gali atrodyti po trejų metų? (laiko).

Ir taip toliau ir pan., yra daugybę daugybę variantų ir būdų šiam psichologiniam (divergentiniam) atstumui susidaryti. Svarbu, kad žinotumėme bendrą tokį itin naudingą mąstymo principą ir jį įvairiais pjūviais adaptuotumėme prie esančio konteksto.