Kodėl aš dirbu Viešojo valdymo agentūroje (toliau tekste – VVA)?

Ir pati savęs to kartais paklausiu.

Na, po penkerių metų nuo dabar labiau save įsivaizduoju dirbančią psichologe-psichoterapeute (idealiu atveju norėčiau 1-2 dienas savaitėje dirbti ir su organizacijomis).

Tai kodėl aš dirbu VVA?
Nežinau.

Dalis yra mano kažkokios ambicijos iš srities „to dar nesu dariusi” (susigėdus) ir asmeninės vertybės – mokytis, tobulėti.

Taip, dar niekada nesu buvus valstybės tarnautoja.
Taip, dar niekada nesu dariusi strateginių su suaugusiųjų ugdymu susijusių dalykų nacionaliniu mastu.

Dar didelė dalis yra mano juntamoje prasmėje daryti, ką darau, ir tikėjimas, kad geri dalykai gali (tikrai ne mano vienos pastangomis) pavykti: turiu omenyje, pvz., besimokančios organizacijos kultūrą valstybės tarnybos įstaigose. Labai noriu kad ilguoju laikotarpiu tai egzistuotų ir kad būčiau prie to kiek prisidėjus (nuraudus). Ir, velnias, kaip čia praverčia mano teisinis išsilavinimas ir praktika advokatų kontoroje – įtariu, tai buvo svarbus privalumas konkurse į šią poziciją. Nors tie tarptautiniai viešieji pirkimai, omg (sunkokai atsikvepiu).

Taip, dalis yra ir finansinė. Ne ta prasme, kad čia aš labai daug uždirbu (šypsausi). O ta prasme, kad labai nenoriu pradėdama savo psichoterapijos praktiką, kad man žiauriai reikėtų bapkių, noriu, kad dirbčiau labiau širdimi ir mano esybė per stipriai nevibruotų poreikiu išgyventi. O dar turint omenyje, kad esu VU psichologijos studijų 4 kurso studentė ir mokausi Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institute (HEPI) man pinigai svarbūs ir kad susimokėčiau už studijas (uff, susigėdus ir nežinanti, kada atsipirks).

Ir, wow, kaip vertinu, kad VVA mane išleidžia mokytis (blessed).

Kas dar?
Man kolkas labai mieli žmonės, kuriuos sutikau čia, VVA. Jaučiu, kad jie mane priima tokią, kokia aš esu ir kad aš galiu tą daryti be didelių vidinių pastangų. Dar labai džiaugiuosi, kad lyg dažniau nebesu ta maža gera mergaitė, kuri nori tik tenkinti kitų lūkesčius, patikti ir vengti aštresnių kampų (konfliktų) santykiuose juos nustumiant į tolimą savo vidinio pasaulio kampą ir bandant apsimesti, kad nebėra, o sugebu laiku per daug neuždelsus paatstovauti savo vidinę tiesą, kai reikalinga. Ir tuo pačiu įžvelgti, kada verčiau prisitaikyti, adaptuotis, nes kova yra bergždi.

Tiesa, beveik jau išsklaidžiau savo vidinę gana gilią nuostatą, kad aš esu nesutverta samdomam darbui (juokiuosi balsu). Ne, aš rimtai, turėjau gana daug nerimo dėl to.

Žodžiu, šiek tiek su baime garsiai pasidžiaugti (vdrūg, nebeliks) sakau, kad kolkas esu savo vietoje (ne per daug poetiškai ar entuziastingai). Nesu tikra tik, ar mane VVA kolektyvas irgi taip mato, man (kartu ir agentūrai) dar bandomasis laikotarpis (šypsausi).

Na, žinoma, žinoma, ir dėl dovanų aš čia (juokiuosi balsu).