#dirbantiemsuKOMANDA
Kaip socialinė harmonija gali mus apkvailinti?

Tikriausiai pastebite, kad esame linkę į savo komandas samdyti panašius į save (vertybės, pažiūros, mąstymas, kt.). Darbuotojai dažnai atrodo panašiai kaip tie, kurie juos atrinko. Ir tai yra be galo malonu bei patogu, gera būti.

Tik ar tikrai tai yra naudingiausias sprendimas?

Viename tyrime (K. Phillips) pusę grupių buvo sudarytos iš draugų.

Kitose grupėse tarp draugų buvo pašalinis asmuo, priklausantis visai kitai socialinei grupei.

Visoms grupėms duota ta pati užduotis.
Taip pat tą pačią užduotį darė ir pavieniai individai.

Geriausiai sekėsi (75 proc.) grupėms, kuriose tarp draugų buvo ir vadinamas pašalietis. 54 proc. sėkmės turėjo draugų grupės, o individualiai dirbantys žmonės – 44 proc.

Visgi įdomiausia yra ne čia.
Kaip vyko pats procesas?

Grupių patirtys buvo labai skirtingos.

Draugams buvo lengva susitarti, nes dažniausiai jie vienas kitam pritarė, parėmė, palaikė. Be to, jie buvo užtikrinti savo teisumu, nors ir procentaliai dažniau klydo. Tai gali reikšti, kad kai nesusiduriama su skirtingais požiūriais, mažiau abejojama dėl savojo. Atsiranda perdėtas pasitikėjimas ir potencialiai rimtos klaidos.

Mišrioms (su skirtinga socialine įvairove) grupėms sekėsi sunkiau, kilo daug diskusijų, nesutarimų. Jie nebuvo tokie tikri rastu užduoties sprendimu, nepaisant to, kad jiems sekėsi net geriau.

Visgi pakankamai vienodos grupės pasižymi pakankamai vienodais šališkumais, yra atkartojamas panašus realybės suvokimas, imama labiau tikėti savo klaidingomis ar ne visada išbaigtomis tiesomis ir tuo dar labiau įtvirtinama tam tikra mąstymo sistema. Tokia grupė dirba prasčiau ir dažnu atveju tą daro nuspėjamais būdais.

Požiūrių, įžvalgų, patirčių, mąstymo ypatybių įvairovė, nors ir kiekviena atskirai turi trūkumų, jas sujungus gaunamas bendresnis, išsamesnis, visapusiškesnis vaizdas. Tai veda prie pokyčių, tikėtina, mąstymas gilės, plėsis, gal net bus sukuriami įdomesni sprendimai, nors sąmyšio procese ir daugiau. Tiesa, čia išlieka ir asimiliacijos tikimybė, kai krypstama link dominuojančių prielaidų ir ilgainiui prisitaikoma arba įtakojama pagal „priimtiną“ mąstymo sistemą.

Tiesa, čia svarbu pridurti ir kitką.

Jei tyrimo užduotis būtų linijinė, sąlyginai paprasta (pavyzdžiui, apskaičiuoti atstumą) ir visą susijusią informaciją galėtų turėti vienas žmogus, tuomet nėra reikalingas kito asmens požiūris. Jis net gali trukdyti ir blaškyti.

Tačiau sudėtingų užduočių atveju yra kitaip. Sudėtingos užduotys priklauso nuo daugiasluoksnių įžvalgų, skirtingų mąstymo sistemų rezultatų, o tam reikia nemažai požiūrio perspektyvų ir skirtingų kampų.

Kas svarbiausia čia?
Pirma, išsiaiškinti, kokia tai užduotis ir ar čia reikalingas kolektyvas?

Antra, klausti, kur gali būtu mūsų kolektyvinio intelekto silpnosios vietos? Kame mes kartu tampame šiek tiek, metaforiškai kalbant, trumparegiai?