#vadovoiššūkiai: EGLĖ MARKELYTĖ

2022 m. rugsėjo 5 d.

dirbantiemssuKOMANDA

24/500 projekto vadovoiššūkiai dalyvė yra Eglė Markelytė. Ji dabar yra akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ L&D grupės vadovė.

Stebina, kad Eglė turi biochemijos ir mikrobiologijos išsilavinimą. […] „Buvimas vadove yra iššūkis. Niekada neplanavau tokios karjeros…” Detaliau susipažinsite su šia vadove ir jos iššūkiais straipsnyje. Eglę kalbino Monika Šliupienė, ACC.

____________

EGLĖ MARKELYTĖ | 24/500 | dabar akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ Learning & Development grupės vadovė. Stebina, kad Eglė turi biochemijos ir mikrobiologijos išsilavinimą. Taip pat vėliau įgijo ir verslo administravimo magistrą organizacijų vystymo srityje, studijavo organizacinę psichologiją „Psichologijos akademijoje“, mokėsi koučingo. Laisvalaikiu Eglė mėgsta žaisti badmintoną, iki tol 30 metų žaidė lauko tenisą. Nuolat dalyvauja įvairiose mėgėjų varžybose. Šios vasaros atradimas buvo vandenlenčių (wake) sportas. Dievina slidinėti kalnuose, taip pat mėgo fotografuoti, pamena, tvarkant nuotraukas kažkur prapuldavo laikas. Eglė beveik trejus metus savanoriauja „Jaunimo linija“ teikdama emocinę paramą, dabar prisideda ir diegiant ten „Leadership academy“ programą. Taip pat Eglė labai mėgsta mokytis, tai jai tarsi hobis.

EGLĖ (plačiai šypsodamasi): „kai gyvenimas tampa kiek nuobodus, pagauna rutina, dažnai klausiu savęs, ką naujo noriu išbandyti?“

IŠŠŪKIS: „Buvimas vadove yra iššūkis. Niekada neplanavau tokios karjeros, nors praktiškai didesnę jos dalį vadove ir buvau. Buvo laikas, kai esu net sakiusi (juokiasi), kad niekad nebūsiu vadove, tikrai nedirbsiu su žmonėmis.

Gyvenime buvo keletas įdomių atsitiktinumų. Pamenu, neįstojau į norėtas doktorantūros studijas, kuo dabar labai džiaugiuosi, nes tai buvo visai ne man. Net du kartus jau prieš pat pateikiant prašymą išeiti iš darbo, gavau pasiūlymą ilgoms komandiruotėms į Ameriką su įdomiais projektais. Taip pat toksiškų santykių pabaiga, manau, labai teigiamai įtakojo mano profesinį kelią. Smalsumas ir iššūkiai mane visada vedė į priekį.“

MONIKA: „Egle, Tu turi labai daug įvairios patirties.“

EGLĖ: „Išties. Vienu atveju buvau iš srities ekspertės išaugusi į vadovę. Ir turbūt buvau ta versija, kada nebeturi gero eksperto ir turi prastą vadovą, kuris vis dar dirba eksperto darbą ir mažai dirba su komanda, nes taip yra saugiau ir komfortiškiau. Pakeitusi įmonę praradau ekspertiškumo „pranašumą“ ir likau tik su vadovavimo funkcija. Tada gal ir įvyko kažkoks vidinis lūžis. Pradėjau klausti, pirma, savęs, kaip aš galiu būti naudinga tiems žmonėms, kurių vadovė esu? Greitas atsakymas buvo, kad realiai nelabai kuo… Tada pradėjau klausytis darbuotojų, mėginau išgirsti juos, suprasti, jų poreikiams sudaryti galimybes. Supratau, kad vienintelis kelias yra jais pasitikėti ir tikėti. Pamenu, perkėlėme vieną darbuotoją į kitą poziciją, kur ji sėkmingai dirbo, nors man atėjus į organizaciją buvo nuostata, kad ji nepakankamai gerai atlieka savo darbą ir su ja gali reikėti atsisveikinti. Jei neleidi darbuotojui pereiti į kitą poziciją organizacijos viduje, tai tik laiko klausimas, kada jis išeis. Kartais svarbu ne tik leisti, bet tai ir paskatinti.

Turėjau ir kultūrinį šoką, kai daug metų dirbusi didelėje organizacijoje (~2000 darbuotojų) perėjau į mažą (~60 darbuotojų). Buvo ir kita patirtis, kai profesinėje srityje turėjau daryti tai, kas man vertybiškai nepriimtina – tada aiškiai supratau, ko tikrai nenoriu, ilgai netvėriau. Tai buvo gera pamoka man. Buvo ir persidirbimo patirtys, tuo metu pradirbau savo hobius bei dalį draugų. Buvo patirčių, kurios labai kirto per savivertę, tačiau kartu išliko užsispyrimas ir tikėjimas tuo, kad aplinkybės dėliojasi palankiai man, kad ir kaip tuo metu atrodė sunku. Esminis dalykas, kuris sunkiu metu neleido sustoti buvo tas, kad esu įsipareigojimo žmogus. Tai yra mano projektas, mano žmonės, manimi patikėjo, turiu tuo pasirūpinti, kaip įmanoma geriausiai – kartojau sau. Be to, mane vežė, kad reikėjo naujų dalykų, naujų sistemų ir aš galėsiu sukurti tai, kas vėliau bus naudojama. Žinoma, esu užsispyrusi, turiu ir daug ryžto. Kartais, gal net ir pernelyg užsispyrusi… (šypsosi).

Dabar jau sakau, kad man patinka vadovo darbas. Darbas su žmonėmis yra įdomus, kupinas iššūkių. Iš pradžių pagalvojau, kad kokia aš čia vadovė, kai mano komandoje tik trys žmonės, tada šią mintį greitai keitė kita: aš kartu su savo komanda esu atsakinga už visos organizacijos žmonių, kurių gerokai per 3000, iš jų apie 120 vadovų, mokymosi procesus. Man tenka svarbi strateginė funkcija šioje srityje. Tai didelė atsakomybė ir tai įkvėpia pasitempti ir kiekvieną dieną būti dar geresne savo versija“

MONIKA: „Egle, ką Tu išmokai apie vadovavimą per tuos metus?

SPRENDIMAS: „Žinai, Monika, man atrodo, aš padariau visas įmanomas vadovavimo klaidas, „sufailinau“ visur, kur galėjau „sufailinti“. Ir iš to mokiausi. Turbūt tai buvo svarbiausias dalykas – iš tų klaidų mokytis ir kitą kartą mėginti daryti kitaip. Nes darant taip pat, turbūt nereikia tikėtis kitokio rezultato.

Nežinau, gal dar saugumas yra vienas iš tų svarbiausių dalykų, ką aš kaip vadovas galiu sukurti savo komandai. Mano rolė yra ta, kad žmogus gebėtų atsiskleisti, tiesa? Kad nebijotų pasakyt suklydęs, nes iš to galima daug pasimokyti. Ir svarbu, kad aš sudaryčiau jam tokias sąlygas. Dažnai sakau: „žiūrėk, pagalvojam kartu, ką galime čia padaryti?“

Dar atvirumas yra be galo svarbus. Aš atvirai ir sakau, kad aš nežinau, aš nemoku, aš nesu to dariusi, bet man svarbu sužinot, ar gali man padėti? Tuomet mane priima ne kaip visažinę ar visagalę, kuriasi kiek kitoks ryšys ir tuomet galime kurti dalykus kartu, bendrai. Niekada nesiekiu būti aukščiau už kitą. Man labai svarbu lygiavertiškumas santykyje“

MONIKA: „Dėkoju Tau, Egle, už pokalbį ir galimybę mokytis iš Tavo patirties. Taip pat ačiū, kad man parašei, jog Tau būtų įdomu šiame projekte sudalyvauti. Iš to sprendžiu, kad esi iniciatyvi. Labai gera buvo su Tavimi bendrauti. Smagu prisiminti, kad mums bekalbant ir sutemo (šypsausi), o aš grįžau namo su gėlėmis (nuraudus).