#dirbantiemssuKOMANDA

Psichologijos mokslas pripažįsta dvi empatijos rūšis.

Pirma yra afektinė empatija, kuri dar vadinama emociniu užsikrėtimu

Monika Šliupienė: „Ji pasireiškia tuomet, kai, tarkime, mano emocijos sukelia panašias emocijas jums. Jei matote, kad aš esu džiugiai nusiteikusi, tai priverčia ir jus atitinkamai jaustis. Jei pastebite, kad esu išsigandusi, ir jūs galite sunerimti. Mano emocinė būsena (emocinis pojūčių tonas) persiduoda ir jums nereikia apie tai galvoti ar sąmoningai stengtis suderinti savo emocijas su manosiomis. Tai vyksta automatiškai. Lygiai taip ir aš galiu jausti tai, ką jaučiate jūs.”

Kognityvinė (pažintinė) empatija yra antra empatijos rūšis. Ji yra kitokia. Ją naudojame, kai, tarkime, bandome išsiaiškinti priežastis, kodėl žmogus yra išsigandęs ar kodėl jis nerimauja, nuoširdžiai norite suprasti. Tam reikia suvokti to žmogaus perspektyvą ir įdėti tikslingų pastangų (išgirsti, tikslintis, klausti ir pan.) bei mąstyti. Kognityvinė empatija neatsiranda savaime, ji ugdoma.

Kognityvinė empatija priklauso nuo (a) patirties ir žinių; (b) emocinės savikontrolės ir (c) motyvacijos.

(a) Žinių ir patirties svarba gana akivaizdi.

Jei esame, tarkime, buvę nualpę, tikėtina, greičiau atpažinsime kito priešalpiminę būseną. Tikriausiai netekę vaiko tėvai geriau gali suprasti panašią patirtį turėjusius. Skyrybų patirtį turėję – besiskiriantį ir pan.
Taip pat, matyt, labiau pagelbėsime, jei būsime gerai išstudijavę šiuos reiškinius, nesvarbu, kad ir tik teoriškai. Nors visgi beatodairiškai daroma prielaida, kad aš žinau, ką patiria kitas ar juolab ką jam reikia daryti, jau savaime apriboja kognityviąją empatiją.

(b) O kuo čia reikšminga emocinė kontrolė?

Pirmoji empatijos rūšis, taip vadinamas emocinis užkratas gali paskatinti sutelkti dėmesį į save, savo pojūčius, o ne į kito asmens situaciją.

Ankstesnio pavyzdžio atveju, jei buvimas šalia alpstančio kels per didelį nerimą jums, reaguoti gali būti sunku. Šiuo atveju yra svarbu sutelkti dėmesį ne į savo, o jį to žmogaus poreikius. Taip pat ir su teigiamomis emocijomis. Jos taip pat gali pernelyg stimuliuoti ir laikinai kognityviai apakinti. Svarbu gebėti kuriam laikui emociškai atsiriboti nuo situacijos. Nebūtinai tiek, kad iš viso nebejaustume vadinamojo emocinio užkrato, nes jis ir suteikia mums parengtį ir galimybes atitinkamai veikti, bet tiek, kad galėtume aiškiai mąstyti apie kito asmens situaciją, jo poreikius. Tad kognityvinės empatijos praktikavimas reikalauja tam tikros emocinės savireguliacijos.

(c) O koks yra motyvacijos ir kognityvinės empatijos ryšys?

Kiek norite suprasti kitą? Kiek jums tai svarbu? Jei žinių, patirties bei emocinės kontrolės bus tam tikroje konkrečioje situacijoje pakankamai, tai nuo atsakymų į šiuos klausimus priklausys, kiek parodysite kognityvinės empatijos.

Kognityvinė empatija net gali būti pavadinta sąmoningo, apgalvoto humaniškumo išraiška ir yra labai reikšminga mąstymo partnerystės dalis.