Straipsnis skirtas #dirbantiemssuKOMANDA, tačiau gali praversti ir šeimoms (šypt).
Dėmesio centre yra lūkesčiai.

Monika Šliupienė dalinasi ir kiek asmenine patirtimi.

Kodėl dirbti kartu gali būti net sunkiau nei dirbti vienam? Vienas iš galimų atsakymų yra: lūkesčiai (nesuprasti ir/arba neišreikšti).

Monika Šliupienė: „pamenu, ilgai savęs klausinėjau, kodėl man taip lengva vienai būti savaitę su mažamečiais vaikais lyginant su tuo, kai tą darome kartu su vyru? Kaip taip gali būti, kad dviese tą patį darbą atlikti yra gerokai sunkiau nei kiekvienam po vieną?

Man tai nedavė ramybės. Kažkas niekaip nesijungė mano mąstyme, jausmuose nuolat siautė nusivylimas, kaltinimas, pyktis. O bandymas tas emocijas neigti ar transformuoti pozityviomis irgi vedė į išsekimą, žeidė, kurstė nuolatinį nesusikalbėjimą, konfliktus, su laiku ir įsisenėjusias nuoskaudas.“

Panašiai ir komandose.

„Laimei, tada nepasidaviau pirmajam atsakymui, kad dėl to kaltas tik vyras, jis toks ar anoks, visai nepadeda, priešingai – komplikuoja dalykus, o ieškojau toliau: kas čia apie mane? Kas apie jį? O kas yra apie mus abu kartu?

Tikriausiai kai esu viena, neturiu lūkesčių kitam. Ir kitas taip pat neturi lūkesčių man, kai manęs nėra. Skamba taip paprastai.”

Mes galvoje dažniausiai turime paveikslą, filmą, kaip dalykai turi atrodyti ar vykti. Tame paveiksle, filme, be abejonės, esame ne tik mes, jame yra ir kitų žmonių. Ir pastarieji jau turi ten tam tikrų, mūsų jiems priskirtų atsakomybių ir pareigų. Gali net būti mums pakankamai aišku, kaip kiti turėtų reaguoti ar jaustis (kas tik labai ribotai mūsų kontrolėje). Ir tas paveikslas, tas filmas, žinoma, mums reiškia labai daug, tai mums be galo svarbu. Įdomu tik kiek apie jį žino mūsų į tą paveikslą, filmą įtraukti žmonės? Ką jie apie tai galvoja? Beje, kuo artimesni esame, tuo daugiau turime lūkesčių (nesuprastų ir/arba neišreikštų).

Ar taip ir vyksta realybėje, kaip mūsų galvose? Toli gražu ne visada.

Lūkesčiai nėra tik blogai. Natūralu yra viltis, lūkesčiai gali net ir kurti (kai mes tikimės, dirbame, pavyksta, švenčiame), tačiau kartais tai gali ir trukdyti dirbti (net būti) kartu.

Kokia mąstysena ir elgsena gali būti čia naudinga?

Pirma, suprasti save ir išreikšti. Įvardinti, kiek įmanoma tiksliau sau ir kitam suprantama kalba.

Pavyzdžiui, kaip norėčiau, kad būtų? Kaip norėčiau, kad tai atrodytų? Kaip tikiuosi? Ką man tai reiškia? Kodėl man tai svarbu? Kokie mano poreikiai kuria (drive) tokius lūkesčius? Kaip atrodo mano paveikslas, mano filmas mano mąstyme? Iš kur tai kyla? Kas galbūt kolkas yra už mano dabartinio suvokimo ribų?

Monika Šliupienė: „pridursiu, kad kažkada suvokiau, kad jei neprašau to, kas man yra svarbu, tai giliai giliai mąstau, kad… paprasčiausiai nesu to verta. O jei prašau, įvardinu kitiems ypatingai svarbius dalykus apie save, tampu labai pažeidžiama ir tai, deja, gali būti panaudota prieš mane, atsiranda baimės, nerimas.“

Antra, suprasti kito pusę klausiant, tikslinantis ir išgirsti laikinai savo poziciją, žinojimą padėjus į šalį, neskubėti daryti išvadų, vertinti, prieštarauti.

Pavyzdžiui, kaip tu norėtum, kad būtų? Kaip tu norėtum, kad tai atrodytų? Kaip tu tikiesi? Ką tau tai reiškia? Kodėl tau tai svarbu? Kokie tavo poreikiai kuria (drive) tokius lūkesčius? Kaip atrodo tavo paveikslas, tavo filmas tavo mąstyme? Iš kur tai kyla? Kas galbūt kolkas yra už tavo dabartinio suvokimo ribų?

Trečia, švelniai kvestionuoti savo ir kitų pozicijas, įvardintus lūkesčius, nupieštus paveikslus ar atpasakotus filmus.

Pavyzdžiui, kiek tai realu? O kiek nerealu? Kiek jie pagrįsti, o kiek nepagrįsti? Kuria dalimi tai galime įtakoti ir kontroliuoti, o kuria dalimi negalime?

Ketvirta, susitarti, kas ir kaip tinka abiems, siekti kurti BENDRĄ paveiklą, BENDRĄ filmą, o ne manąjį ar tavąjį.

Šis lūkesčių derinimo procesas, žinoma, kad realybėje nėra linijinis ir toks tvarkingas, tačiau kiekvienas jo aspektas reikšmingas.

Tokie pokalbiai tikrai nereikš, kad nebebus nesuprastų ir/ar neišreikštų lūkesčių arba juolab, kad visi jie bus išpildyti, neliks nusivylimo, kaltinimo, pykčio. Tai tik reišks, kad bus kiek daugiau bendro aiškumo tuo metu, o tokie ar panašūs pokalbiai galės vykti reguliariai komandose (šeimose ar kitur).

Be tokių pokalbių kažin, ar yra įmanoma ilgalaikė bendra nauda kontrahentams ir daugeliui kitų suinteresuotų šalių (akcininkai, vaikai, kt.), nes juk ir dirbame kartu (kuriame partnerystes) vardan bendro labo. Bent jau ilguoju laikotarpiu kartu turėtų darytis naudingiau nei atskirai. Jei ne, tada tikriausiai tokie santykiai ne(be)funkcionuoja ir tuomet kiek tada lieka prasmės toliau dirbti (būti) kartu?