Šį savaitgalį jaučiuosi šiek tiek, kaip prieš jau gana daug metų besimokydama VU Teisės fakultete, kuomet, regis, per sesiją visi gyvena, kažkur eina, važiuoja, kažką daro, o aš su savo bendrabučio kambariokėmis kalame knygas mintinai (ironiška šypsena).

Panašiai ir šį savaitgalį, šeima išvyko į sodybą vasaroti, o aš stengiuosi kiek įmanoma tiksliau įsidėmėti įvairių sutrikimų psichiatrijoje apibrėžimus, nustatymo kriterijus, gydymo eigą su visais medicininiais terminais. Guodžiu save, kad bent jau neturiu valios sutrikimų (šypsausi).

Tiesa, šįkart besimokant man įdomiau. Ir tai tikrai be galo svarbi informacija, nes, kaip minėjo dėstytojas, psichiatrai ir psichologai-psichoterapeutai privalo glaudžiai bendradarbiauti, nes pagal tyrimus tik vaistai ilguoju laikotarpiu neveikia, o tik terapija irgi ne visada pajėgi padėti. Mums, kaip būsimiems psichologams-psichoterapeutams, labai svarbu žinoti, kada į procesą įtraukti psichiatrą, o tam reikia mokėti atitinkamus sindromus, sutrikimus (sąrašas nuotraukoje) atpažinti ir, žinoma, gebėti dirbti su jais.

Pagaliau jaučiuosi įgaunanti kiek daugiau pasitikėjimo (vidinio saugumo) dirbant su klientais (jaučiu didelę atsakomybę nepakenkti), dėl ko ir pradėjau mokytis psichologijos, o dabar ir psichoterapijos. Tiesa, konsultavimas kolkas nėra mano pagrindinis darbas, iš tiesų – tik maža dalis.

Dabar mano pagrindinis darbas yra valstybės tarnyboje, kur esu iš dalies atsakinga už Lietuvos pasiruošimą 2027 metais pirmininkauti ES (per ugdymo prizmę) ir už vieningos (centralizuotos ir decentralizuotos) ugdymo sistemos visoje valstybės tarnyboje kūrimą. Žinote, po truputį geri dalykai vyksta valstybiniam sektoriui ir aš dėl to labai laiminga (šypsausi). Gera, kad galiu prie to prisidėti (heart). Na, aišku, ir bijau šiek tiek, ar man (mums) pavyks.

Ok, einu toliau mokytis (šypsausi).