Troškimas nurimti

2022 m. liepos 23 d.

#dienoraščiomintys #galištraukaišbūsimosknygos
Tai nutiko prieš trejus metus.

Aš vieną iš paskutiniųjų kartų važiavau aplankyti savo mamos į Šiaulius, kur ji gyveno.

Jau antrą kartą važiuodama ta kryptimi rankinėje vežiausi knygą, kurioje užrašyti klausimai, ko būtų svarbu teirautis žmogaus prieš jo mirtį.

Pirmą kartą ištraukti knygos ir užduoti tų klausimų aš neišdrįsau, buvo per daug sunku.

Gal dabar pavyks? – tą kartą mąsčiau kelyje.

Ir, pamenu, sukaupusi visas jėgas, sakau mamai, ar norėtum man atsakyti į keleta klausimų?

Mama mielai sutinka.
Ir ji juos atsakinėja su tokiu džiaugsmu, pasakoja man apie gražiausias savo gyvenimo akimirkas ir pan. Nepamenu dabar tiksliai tų klausimų, tik mane labai nustebina, kaip tai įtraukia mamą (net nė kiek neliūdina) ir kokia ji laiminga dalindamasi, jai gera. Palengvėja ir man.

Padėkojau mamai už tokį gražų mūsų pokalbį, įsidėjau knygą į rankinę ir tada kiek galėdama nuoširdžiau (tikriausiai nebuvo absoliučiai nuoširdu) sakau tai, ko nesugalvojau pati, o kas buvo parašyta tolėliau toje knygoje ir man kažkodėl patiko:

-„Mama, žinai, aš trupučiuka Tau pavydžiu.“
Mama klausiamai žvilgteli į mane.

-„Jau greitai Tu sužinosi, kas yra anapus.“
Abi verkiame, apsikabiname.

Ir ši istorija nėra tik apie netektį.
Ji labiau apie priėmimą.

Ir tai, kad daug lengviau pačiam priimti tai, kas vyksta, kai kitas tai irgi priima. Visgi, kaip bebūtų, esame socialios būtybės ir tarpusavio santykiai yra kritiškai mums svarbūs.

Kartais galvoju, kad mano dabartinis darbas toks nereikšmingas, tylus, ramus, nieko fancy. Žinau, kad kitų ir kritikuojamas, gal net sunkiai suprantamas.

Jame viena iš sudėtinių svarbių dalių ir yra priėmimas.

Lengva priimti save, kai sekasi ir daug kas klojasi sklandžiai, slysta, kaip sviestu. Daug sunkiau priimti save, kai taip nevyksta. Kai įrant šeimoms, žlungant verslams, netekties atveju ir pan., jaučiamės totaliai išsunkti, nevykę, kartu dar ir vieniši, apleisti, beviltiški, bejėgiški. Kai, regis, vidiniame pasaulyje žiojėja tuštuma ir nėra nei kur įsitverti, nei kur laikytis, o ir jėgų tą daryti yra lygu nuliui. Kaip priimti save tokį?

Čia yra paradoksas.
Kai iš sunkių gyvenimiškų aplinkybių kilusioms jausenoms nesipriešiname, nesistengiame su jomis kovoti, tikslingai padarome ir joms erdvės egzistuoti, į jas įsižiūrime, bandome suprasti, jos IŠNYKSTA.
Asmeniškai patikrinta.

Kai kuriuos dalykus galime priimti patys, kai kurie dalykai svarbu, kad būtų priimti ir kitų (validate) santykyje.

Ir dažnai labai daug ką dar galime keisti.
Kartais, žinoma, jau nebe.

Abejais atvejais pasikeičia būsena, tampa daug ramiau. Kas bene ir yra tai, ko mes iš tiesų norime siekdami karjeros aukštumų, kurdami verslą, statydami naujus namus, gimdydami vaikus ir pan.

Tai irgi svarbu.
Tik iš kiek kitos būsenos labiau verta.

Didžiausi achiever’iai (žmonės, su kurias dažniausiai ir dirbu), būdami tokias, labiausiai nori nurimti.
Irgi asmeniškai patikrinta.