Tarsi tylos stovykla.

Kai išvykstu viena savaitei atostogų, atsijungiu nuo soc. tinklų, netikrinu el. pašto. Tiesa, vieną dieną dirbau, regis, ir nuo pasaulio nebuvau atsiribojusi, bendravimo buvo. Ir vis tiek tai tarsi mano man tylos stovykla (joje nebuvau dar, tik lyginu).
Kokybiškame ryšyje su savimi taip gera.

Prieš išvykdama dar rašiau savo draugei, kad po visų tų patirčių, skausmo, išgyvenimų, aukojimosi kaip beprotei kur reikia ir kur nereikia, vis atrodo, kad aš tokia pasiilgusi savęs.

Bene labiausiai didžiuojuosi ir džiaugiuosi tuo, kokį santykį dabar turiu su savimi (neužbaigtas procesas), savo pasaulėžiūra (neužbaigtas procesas) ir kaip priėmiau gyvenimiškas patirtis, nors kaip tik jų man mažiausiai verta pavydėti.

Galiausiai turbūt nėra taip svarbu patiriame malonumą ar skausmą (dažnai tai nėra pasirenkama). Kaip ir teatre, juk gal ir nėra didelio skirtumo, ką žiūrėti – komediją ar tragediją (na, lemia individualios preferencijos) – svarbu yra kūrinio turinys, tikroji jo vertė ir prasmė konkrečiam žiūrovui. Bent aš tuo besąlygiškai tikiu.

Man regis, ne tik dėl, bet ir dėl savo istorijos, savo kelio aš esu naudinga pasiklydusiems idėjų maišalynėje bei kartais ir savo gyvenimuose, ieškantiems orientyrų vertybių painiavoje. Taip, galbūt kai kada psichologiškai išgyvenantiems ir kurių klinikiniu požiūriu tikrai negalime laikyti sergančiais. Aš nesu tas koučas, kuris padės Jums pasiekti rezultatų, laimės ar sėkmės (nors tai gali atsirasti kaip pasekmės).

Nuotraukoje nėra debesų, nes čia virš jų.