#dienoraščiomintys
Grįžusi iš šios vasaros atostogų ir dalindamasi įspūdžiais, atostogų trūkumą įvardindavau tik vieną – per mažai fizinio aktyvumo. Na, aš gi pripratus gana daug vaikščioti, reguliariai lankau jogą, kartais važiuoju dviračiu, retai bėgioju. Man trūko judėjimo ir kūnas jautėsi kiek sustingęs. Nors įdomu tas, kad žingsnių suvaikščiodavau nemažai – tik, matyt, nebuvo tikslinių, funkcinių, tam tikroms kūno vietoms skirtų judesių. Nežinau, bet, man regis, jogoje mes ten su „visais galais” dirbame (šypsausi).
Ir tada pati įsiklausiau, ką sakau…. Hmm, juk aš užkildavau į viršukalnes (kelionės tikslas – kalnai), atsisėsdavau panašiai taip, kaip šioje nuotraukoje #Zwölferhorn ir… NIEKO. Nes „išeidavau“ velniai žino kur (be alkoholio ar kitų svaigalų). Taip ir prasedėdavau valandą ar dvi. Kartais būdavo kažkokių minčių (pvz. dėkingumas, kad galiu TAI patirti), bet labiau… tuščia.
Žinote tą jausmą, kai paplūdimyje būna labai labai gera būti, bet po kiek laiko jau norisi, ar tai ledų, ar maudytis, ar knygos, na, kažko.
O čia… ne.
Sunku aprašyti man tą būseną.
Ir gal pastebėjote (šypsausi), kad man labiau patinka dalintis sunkiau aprašomais dalykais, labiau išvirkščiu savo (mūsų) pasauliu, nei tuo, kas paviršiuje, matoma.
Labai džiaugiuosi, kad nezujau tą kartą ratais aplink ir leidau sau patirti tokį vis tiek kažkiek mistišką (nenušvitau!) ir itin tylų, itin ramų buvimo džiaugsmą. Grįžusi po truputį ieškau TOS būsenos čia, namuose, kasdienybėje. Man regis, ten yra išties gilus poilsis.
Gal soc. medijos algoritmai leis Jums kažką panašaus pajusti skaitant šį tekstą ir matant nuotrauką (šypsausi). Labai norėčiau, kad leistų. Kaip tik gal tiktų savaitgaliui (šypsausi).
Tiesa, taip sedėdama karts nuo karto vis suformuluodavau į dausas ir kokį prašymą. Dažniausiai apie tai, kad turėčiau pakankamai jėgų ir išminties pasirūpinti savimi. Ir tada galėčiau rūpintis kitais. Nes, na, o kaip kitaip?
Beje, keliavau su grupe, bet viena.
