#storiai #psichologija
Bene kiekvieną kartą pasiekusi kokį nors norimą, svarbų man tikslą ar potikslį, aš kažkodėl, jei atvirai prieš save, nuliūstu (atleiskite, po intensyvaus laiko vis dar neatrašinėju žinučių ir laiškų).

Taip buvo ir šįkart, kai jau ‘done’ mano psichologijos studijų 3 kurso 1 semestro visi atsiskaitymai, kurių buvo, omg, kiek daug (vienas studijų dalykas padalintas net į penkias dalis ir kiekviena dalis turi savo teorinę ir praktinę dalį bei atskirą dėstytoją).

Taip, gal nuovargis.
Džiaugsmas dažnai gi ateina pailsėjus. Kai pagalvoju, kad liko tik dvi sesijos, praktika ir baigiamasis bakalauro darbas, visai gera. Ir tada dar magistras (juokiuosi pro ašaras).

Ir išmokau tikrai nemažai.
Pirmą kartą su dar dviem kolegėmis atlikome mokslinį eksperimentą! Jis buvo apie tai, kiek aukšto lygio vadovo išvaizda lemia jo kompetencijos vertinimą. Dar išmokau daryti psichologinį testavimą ir įvertinimą, stebėti, apklausti, planuoti tyrimus ir tirti žmogų bei jų grupes tiek ir kiekybiškai, tiek ir kokybiškai.

Tai apie ką tada liūdesys?

Na, studijos kaip koks traukinys man. Įšokau, tai ir darau, kas reikalinga. Mano kalendorius staiga tampa priklausomas nuo rašto darbų, atsiskaitymų ir egzaminų, o aš jaučiuosi kaskart tarsi netekusi savo širdies ritmo (nuliūdusi). Tarsi apvogdama save ir kitus mažiau darant iš esmės to, kas man yra prasminga.

Nors ir žinau, kodėl studijuoju. Kad su klientais jausčiausi saugi ir nenu’deep’intume ten, su kuo padėti susitvarkyti jau nebegaliu. Kad atneščiau klientams daugiau kokybės ir vertės. Ir taip pat kad klientų daugiau ateitų pas mane, nes šiais laikais „visokiausiais koučeriais” jau nebe labai pasitikima (susigėdus). Kad galėčiau padėti gydytis sielos žaizdas ir parodyti, kad tie randai kartu su patirtimis ir yra bene svarbiausias mūsų unikalumas bei didžiausia dovana pasauliui, kad jie ir kreipia mus ten, kur ir turime būti.

Ir visgi kaskart laikinai iššokusi iš to greitaeigio studijų traukinio, aš turiu prisiminti, kad mano misija nėra išlaikyti egzus ir gauti dar vieną diplomą (jų jau turiu). Mano misija kitokia.

Ir kad ją vėl prisiminčiau šiandien atsakinėjau sau į klausimus raštu. Jais ir pasidalinsiu, gal pravers norintiems grįžti prie savo širdies ritmo ar jį susikurti.

• Kokios yra tavo unikalios vertybės? Prisiminkite savo viso gyvenimo pikus ir nuosmukius, ką dėka jų labiausiai vertinate ir branginate?
• Kokia yra tavo unikali rolė šiame pasaulyje? Ji turėtų išplaukti iš tavo vertybių. Kam esi gimęs (-usi) ir susiformavęs (-usi)? Kokia tavo ‘sėkla’, turint mintyje, kad iš apelsino sėklos išauga tik (!) apelsinmedis. Pabandykite įsivaizduoti, kad esate siela, kuri pasirinko žmogišką patirtį, kodėl esi čia?
• Ką tokio unikalaus gali pasiūlyti sau ir pasauliui?
• Ką labiausiai nori ‘envision’ šiame gyvenime? Nuo kokio vieno žingsnio pradėtum?