#dienoraščiomintys
Rugsėjo 1 d. vakarą dar spėjau suvažinėti į Birštoną, kur buvau suplanavusi psichoterapijos studijų saviterapijos darbo atsiskaitymą – prirašiau ranka didžiulį sąsiuvinį.
Su dėstytoja (psichoterapeute) kalbėjomės apie darbo rašymo procesą, kaip man sekėsi. Ir ji paprašė, kokią nors vietą paskaityti.
Pasirinkau per tas kelias sekundes nei pernelyg saugų skirsnį, nei pernelyg jautrų ir pradėjau skaityti. O tada ir man pačiai netikėtai pajutau kylančias ašaras. Apie ką jos buvo, nors taip iš akių ir neišbėgo? Šis klausimas dar ir grįžtant automobiliu į Vilnių sukosi mintyse.
Savo tekstus pati skaitydama aš įprastai neverkiu. Su dėstytoja (psichoterapeute) irgi man buvo pakankamai saugu. Mintyse vis kuičiausi, niekas per daug neužkliuvo tol, kol pagalvojau: „hmm, man vis dar sunku save teigti”. Žinoma, tai vyksta kiek subtilesniame lygmenyje. Pavyzdžiui, anksčiau labai bijojau, kiek savičiau pasisakyti soc. erdvėje. O čia apie tai, kad man dar sunku pilnai atvirai teigti save kito akivaizdoje. Na, parašiau kaip tuo metu jaučiau, galvojau – tokio pojūčio nebuvo. Aš skaičiau ir lyg pati savęs gėdijausi. Oho, kaip subtiliai man vis dar svarbu, ką kiti apie mane galvoja, kaip mane vertina (šypsausi). Dar tikriausiai visiškai ir nepriimu savęs, kokia tuo metu esu.
Įsivardijus gal ir neišsisprendžia, bet tampa aiškiau, kas yra ir, jei nuspręsčiau, galėčiau su tuo kažką daryti. Taip ir pažįstame save, vėl ir vėl. Nežinau, kaip jums, bet man tai patinka.
