Psichoterapijos pradžia jau pati savaime gali turėti psichoterapinį poveikį.

Tai tam tikra prasme pripažinimas, kad ne viską galime patys ir tikrai ne viskas yra mūsų rankose. Kartais tai gali būti ir momentas, kuomet, tą suprasdami ar ne, atsisveikiname su savo visagalybės iliuzija, o tai stumia mus į kitą iki tol dažniausiai neleistą pilnai sau išgyventi visagalybės priešybę – bejėgiškumą. Pastarasis, ypač mums besipriešinant, tikrai sukelia mumyse didelį slėgį.

Ateidami į psichoterapiją mes taip pat atsiveriame ir nežinomybei, juk kreipiamės į nepažįstamą žmogų. O kur dar akistata su nerimu bei baimėmis, kad reiks kalbėti apie save ir abejonės, padės psichoterapija mums ar ne.

Ir visgi ateiname.
Tad kartu turime ir vilties bei tikėjimo.

Minėti momentai jau patys savaime gali turėti psichoterapinį poveikį. O jeigu jie kažką keičia – šypsodamasi garsiai svarstau –, kodėl jų nepasičiupinėjus savyje net ir be psichoterapijos? Kaip manote?