Ši mano vasara įdomi: be atostogų ir be jokios kelionės (į sodybą nesiskaito).

Kaip tikriausiai žinote, gegužės pradžioje pradėjau dirbti naujoje darbo vietoje ir… nėra man dar atostogų dienų. Kita vertus, turėjau vasarą dviejų savaičių nemokamas atostogas psichoterapijos studijoms.

Visgi atostogų tikroms atostogoms bei kelionei nebuvo ir jau nebus šią vasarą.

Kaip jaučiuosi?

Pirmiausiai priėmiau faktą, kad taip yra ir bus bei pati taip pasirinkau, neturėjau slapto lūkesčio, kad „galėtų būti kitaip”, kas ir kelia, mano supratimu, daug kančios. Ir nesisuko tyli mintis, kokia aš vargšė ir kaip man nepasisekė gyvenime dėl to (šypsausi).

Antra, su šeima atradome laiką po darbo, kaip matote nuotraukoje. Super, kad gyvenu 10 min. pėsčiomis nuo ofiso, tada šiek tiek po 17 val. jau būnu namie, dažniausiai pagaminu valgyti ir nuo 18 val. esame laisvi: važiuojame prie ežerų, susitinku (-am) su mylimais draugais, kelis vakarus – konsultuoju.

Trečia, atradau ir pasyvų poilsį. Man gana aktyviai bei turinčiai daug atsakomybių darbe, darbe po darbo ir namuose (2 atostogaujantys vaikai) plius dar turiu kažkiek užduočių iš savo studijų, tikrai labai tinka pasyvus poilsis, kuomet guliu ir skaitau, guliu ir žiūriu filmus, vis pamiegu kokio pietų miego. Tokiomis dienomis neturiu darbotvarkės ir darbų sąrašo, leidžiu sau tiesiog būti bei daryti, ką tuo metu noriu.

Būti pasyviai pradžioje nėra lengva, nes ramybėje, lėtume pradeda lįsti visokiausios užslopintos mintys ir jausmai, dažnai ir fizinis bei emocinis skausmas, o jį tikrai norisi užveikti.

Ir man buvo tokių dienų, kuomet jaučiau diskomfortą (dėl neva iššvaistyto savo brangaus laiko, dėl nenuveikimo kažko prasmingo ir pan.), bandžiau jį priimti, apžiūrėti, iš kur jis ir apie ką tai. Nėra lengva save priimti amebos būsenoje.

Visgi po kiek laiko tokio pasyvaus poilsio natūraliai ateidavo tarsi koks vidinis atgimimas, visai kita energija, lyg aktyvumo ilgesys, net, sakyčiau, gal ir laimės pojūtis.

Nubusti žvaliai sekmadienį yra gera.