Vakar lankiau senelių, tėvų ir brolio kapus. Paverkiau truputuką. Po to užsukau pas tetą su vyru. Su kita teta pakalbėjome telefonu. Ir, kaip rašiau story’iuose, jaučiuosi prisilietusi prie savo šaknų ir prisipildžiusi.

Kadangi kelionė pirmyn-atgal truko apie 5 val., turėjau ir progos pabūti tik su savimi, pamiršti trumpam, kas esu, ką dirbu, kokių atsakomybių ir planų turiu.

Klausiau savęs (ir tuo pačiu kažko daugiau), koks yra mano autentiškiausias kelias nuo dabar? Kuo labiausiai džiaugčiausi būdama 90 metų senolė? Atsakymų neieškojau, tik klausiau. Mintyse sugrįždavo visokie prisiminimai, epizodai iš gyvenimo, kai kurie žmonės.

Ir šiandien ryte nubudau nublokšta (taip, šis žodis čia tinka) atgal į savo ankstesnę svajonę nuosekliai papasakoti savo istoriją knygoje. Manęs niekaip neapleidžia mintis, kad tai, ką išgyvenau, nebuvo skirta tik man, kad tai gali pasitarnauti ir kitiems jų autentiškose istorijose. O gal tik noriu įprasminti savo skausmą ar dar kartą su juo kažkokia forma pabūti? Hmm…

Prisiminiau savo seną vaizdinį, kaip dedu knygą į lentyną savo namuose ir jaučiuosi rami, nes mano dukrų dukros žinos, iš kur jos atėjo. Jos žinos, kur aš klydau, ką išmokau ir kaip kartais būna. Arba kaip kartais būna, kad nebūna.

Net turėjau savo slapyvardį, kuriuo knyga būtų parašyta. Tai mano mergautinės pavardės vertimas į lietuvių kalbą – Pūgaitė.

Rašau čia, nes nežinau, ką dabar man daryti su tomis mintimis ir įkvėpimu? Bijau, kad ir vėl viskas pasislėps po kasdienybe dar kokiems penkeriems metams. Po to dar ir dar penkeriems, kol galiausiai virs kada-niekada. Tad, jei jums kils bet kokia mintis, kas man galėtų padėti parašyti istoriją, kuri nori būti papasakota, labai labai prašau, pasidalinkite, suveskite mane su reikiamais žmonėmis, nes… o gal dabar pats tinkamiausias laikas?

Taip pat rašau čia, nes gal ir per jus norisi kažkas gimti bei skleistis, o jūs per natūralų susirūpinimą kasdienybe to ne visai aiškiai girdite? Tikiu, kad šis post’as gali kažką kažkam irgi nubudinti, kažką jumyse svarbaus priminti, kaip jis yra ir mano kažko kas gal kažkada gims pirmu žingsniu.

Uff, nesitikėjau, kad tokį šiftą manyje sukels vakarykštė mano gana paprasta kelionė. Laikau sukryžiuotus pirštus, kad šįkart, kitaip nei ankstesnias kartais, mano įkvėpimas materealizuosis, tiksliau būtų sakyti: aš jį materealizuosiu. Gal dabar šiek tiek įsipareigojau ir jums (šypsausi).