Įdomiai dėliojasi tas mano ir profesinis gyvenimas. Esu tikra, kad ir jūs apie savąjį taip galite pasakyti.

Kažkas gimsta, kažkas miršta (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) ar vėl atgimsta. Keliaujame daugiau mažiau gana cikliškai.

Dar įdomu tai, kad kiekviena mirtis (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) man atneša kažką netikėto ir net man pačiai naujo. Su sąlyga, žinoma, kad savo viduje leidžiu mirti tam, kas tuo metu ir turi mirti, nelaikau. Ir, tiesa, tas nauja ateina ne iš karto, o tik po tamsaus, liūdesio, pykčio ir nusivylimo pilno gedulo periodo.

Šįkart aš ne apie mirtį. Šįkart apie gimimą.

O gal labiau naują posūkį?

Pamenate, kad nuo 2019 metų pradžios gana aktyviai komunikavau soc. erdvėje ir rugpjūtį lioviausi?

Ir dabar nusprendžiau atlikti socialinį eksperimentą ir pažiūrėti, kiek žmonių sutiktų bent minimaliai mane palaikyti finansiškai mainais už mano kuriamą turinį.

Taip pat mano skaitytojai ne kartą yra sakę, kad tai, kaip rašau, nors yra ir nuoširdu bei be galo paliečia, tačiau kartais galbūt net ir per daug atvira, gali šokiruoti. Tad tai kartu bus ir būdas apriboti prieigą prie mano kuriamo turinio tiems, kam jis nepatinka, netinka, nes aš savo rašymo stiliaus bent kol kas, atleiskite, keisti nežadu (šypsausi).

Žinau, kad tai drąsus (gal net kažkam įžūliai atrodantis) žingsnis. Tai kartu ir mano augimo zona – vertinti savo laiką. Žinoma, rizikuoju likti viena pati su savo turiniu (šypsausi). Visgi noriu pažadėti, kad kursiu su meile paruoštą ir dažniausiai artimai su psichologija susijusį turinį net tuomet, jei mane palaikys tik vos keli žmonės. Be to, tai jau puiki pradžia.

Pirmo įrašo sulauksite, jei nuspręsite prenumeruoti, jau ateinantį antradienį, t.y. spalio 3 d. Jame greičiausiai pasidalinsiu savo esė-autoportretu pagal C. G. Jung asmenybės teoriją. Tikiu, kad tai gali būti ir jums svarbu tam, kad vis geriau pažintumėte save ir vis mažiau būtumėte, kaip sakoma, strangers to ourselves, kad ir kaip keistai tai skamba. Ir aš daug metų tokia buvau, kartais dar ir tebesu (nuraudus). Vis dar turiu labai daug ko įsisąmoninti apie save. Ir jaučiu, kad giliai giliai viduje esame labiau panašūs nei skirtingi.

O nuotrauka atspindi mano simbolišką atsisveikinimą su vasara. Ir taip pat mano sau kažkada duotą leidimą klysti, failinti, galbūt net ir nuvilti ar (o jergau, kaip siaubingai tai skambės) net įskaudinti, jei man tuo metu giliai viduje tai atrodo teisinga ir būtina mano vidinio integralumo pojūčiui. Atleiskite, bet nebegaliu savo asmenybės dalių nupjauti ar įpjauti vardan kitų (pakankamai pripjaustyta jau). Taip, jos po truputį evoliucionuoja ir auga, keičiasi, ilgainiui permąstau daug dalykų, pripažįstu, kad klydau, galbūt ir gailiuosi, atsiprašau. Bet tuo metu galiu tik taip, kaip galiu.

Gal ir šį kartą klystu. Tik žinau, kad kviečia mano vidus (šypsausi).

Taigi nuoroda, kur norintys nuo šiol mano tekstus galės skaityti ir mąstyti apie save, yra čia.