#dienoraščiomintys
Vėl pirmas mėnesio antradienis.

Ir aš po pietų Contribee platformoje pasidalinsiu (tiksliau padarysiu prieinamą, nes įrašas jau paruoštas) apie momentą, kada aš tikriausiai iš tiesų užaugau. Ir apie tai, kiek daug man padovanojo mama…

Pavyzdžiui, labai gerai įsisąmonintą suvokimą, kad GYVENIME KARTAIS BŪNA TAI, KO… NEBŪNA.

Taip pat į Contribee įkėliau autentišką nuotrauką, kuri man per brangi čia dalintis, todėl uždėjau filtrą. Džiaugiuosi, kad prenumeratoriai yra man gana savi (šypsausi), todėl man pakankamai jauku su jais dalintis be filtro.

Ar įrašas, apie kurį kalbu, bus naudingas skaitytojams?
Nuoširdžiai nežinau.

Visgi tai tikra.
Tai išgyventa.
Ir man labai jautru buvo rašyti.
Aš net rašiau trečiuoju asmeniu.
Ne aš, o ji – Monika.
Ir tai galėtų būti ištrauka iš mano galbūt ateityje parašytos knygos.

Be to, kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad labai svarbus mano indėlis į kitus bei pasaulį ir yra tiesiog dalinimasis savimi (žinau, kad skamba per paprastai ir neįtikina).

Aš leidžia veikti tikrumui.
Tai daro stebuklus… man nesuprantamu būdu.

Ir kartu labai labai tikiu, kad tas įrašas leis kiek giliau susimąstyti ir galbūt atrasti kažką jums vos vos kitaip.

Dar atsiprašau, kad šis post’as skamba, kaip reklama ir aš nepasidalinu bent dalimi to įrašo, apie kurį kalbu – negaliu.

Taip pat parašykite, jei nerasite nuorodos, o ji jums bus svarbi.