Noriu papasakoti apie gal ir gyvenimą nekeičiančias, bet tikrai jį kreipiančias patirtis. Žinote, kad esu neabejinga savo ir kitų gyvenimo istorijoms, man patinka suprasti, kas ką įtakoja, kas su kuo siejasi. O ir kai kurie prisiminimai tiesiog iškyla tam tikru metu.

Mano pirmagimei dabar jau 12 metų. Ir nuotraukose matote mano kiek sąmoningesnio gyvenimo tikriausiai pačią pradžią – lankiausi pirmą kartą psichologo (tiksliau dviejų) kabinete. Ir, žinoma, žinoma, ne kažkaip įprastai (uff, tas mano kiek ir crazy’iškumas), o su diktofonu ir po konsultacijos gimusiu straipsniu žurnale.

Jau tada supratau, kad ne taip lengva pačiai save gerai išgirsti ir suprasti, kad verta konsultuotis su specialistais. Nors lengva ir nebuvo. Po konsultacijos verkiau ir verkiau.

Dar įdomiau tai prisiminti, nes juk, žinote, dabar ir pati konsultuoju, esu besimokanti psichologė-psichoterapeutė. Taip pat gera įsisąmoninti, kiek daug mylių iki dabar nueita savęs pažinimo link. Kita vertus, vis aptinku kai ką gal ir ne taip intensyviai, visgi pasikartojančio (tai tik liudija, kad kažin, ar įmanoma tapti visiškai kitu žmogumi, o ir ar reikia?).

Šis straipsnis nuotraukoje tikrai bus naudingas mamos. Galbūt ir kitiems, kurie dažniau savo laimę randa ne tiesiogiai, o per kitus – per kitų poreikių, lūkesčių atliepimą. Ir šiaip tai tikri vykę procesai.

1/2 straipsnio palieku čia, nuotraukose. Kita pusė bus mano Contribee paskyroje, nuoroda čia. Laukiamos ir jūsų refleksijos: kokios mintys, jausmai kilo beskaitant? Ką mano patirtis galbūt palietė jumyse?

Beje, šis prisiminimas man tik dar kartą liudija, kad galimybės mane susiranda (šypsausi). Aišku, aš irgi joms atvira ir esu linkusi reaguoti.