#dienoraščiomintys Man subjektyviai atrodo, kad mes kaupiame kaupiame kaupiame visokiausių rūšių įtampas ir niekada arba beveik niekada pilnai jų nepaleidžiame.
Ir tuomet nepaleistos įtampos ir virsta visokiausio pobūdžio ligomis, nes… siela visada ieško būdų, kaip išsilaisvinti. Aišku, pilnas paleidimas, man regis, yra mirtis, tačiau gi nebūtina mirti, kad būtų lengviau.
Viena iš mano profesinių prasmių ir yra padėti paleisti dalį susikaupusių įtampų (ypač emocinių), taip pat padėti pradėti minėtas įtampas po truputį jausti ir rasti būdų, kaip jas atpalaiduoti savarankiškai.
Ir gėlės žydi tuomet, kai viduje mažiau įtampų (šypsausi).
KO AŠ SIEKIU RAŠYDAMA APIE SAVAS ĮTAMPAS JUMS? (dalis teksto yra čia, apačioje)
Galbūt susipažinę su mano nebegalėsite ignoruoti ir savų įtampų, jas pastebėsite, pajusite ir gal net įsikvėpsite ar išdrįsite kiek eksperimentuoti, ieškoti būdų, kaip skirtingas įtampas atpalaiduoti, kaip jas paleisti, kas geriausiai veikia jums.
O gal jau gyvenate pakankamai lengvai. Labai labai tuo džiaugiuosi, mielai pasimokyčiau ir iš jūsų (šypsausi).
____________
MANO ĮTAMPŲ STRUKTŪRA
Jau daugiau nei penkerius metus save stebiu, nuolat rašau dienoraštį, karts nuo karto dirbu su vienu ar kitu specialistu (psichologu-psichoterapeutu, koučingo specialistu, supervizoriumi) ar grupėse.
Nežinau, ar tuo jau turiu tikslą augti kažkurioje srityje. Man regis, tai po truputį ir vyksta man einant savo pasirinktu keliu.
Man atrodo, mano pagrindinis tikslas yra vis geriau ir geriau pažinti save, vis geriau ir geriau suprasti save, kaip kas siejasi, kas ką įtakoja, kas kaip sąveikauja.
Ir aš taip stebiu, bandau suprasti ir savo įtampas. Įtampomis vadinu tuos etapus, kai aš nesijaučiu geriausios savo resursinės būsenos.
Man tai tas jausmas, kad tarsi mano kūnas yra nešvarus, bet ne išoriškai, o viduje. Tarsi yra kažko viduje, kas ne mano, kas netarnauja, kas ne(be)reikalinga. Nemoku aprašyti, bet jutimiškai man tai labai aišku būna, tarsi norisi nusikratyti, tarsi esu pilna kažko, kas nereikalinga, trukdo. Ir tai ne nuovargis, nes nuovargis gali būti su tuo nešvaros viduje jausmu ir be jo. Atrodo, tai atskira.
Kol kas galvoju, kad tai įtampos – įvairios įtampos.
Esu pastebėjusi, kad manyje vyksta toks procesas: aš prikaupiu įvairių įtampų, tada jas atpalaiduoju, paleidžiu, vėl prikaupiu, vėl atpalaiduoju, vėl paleidžiu.
Tiesa, aš neturiu tikslo būti be įtampų, man regis, toks ciklas ir yra natūralus. Tai kažkas panašaus kaip įkvėpimas (įtampų prikaupimas) ir iškvėpimas (įtampų atpalaidavimas, paleidimas).
Įdomu, kad tų įtampų pas mane yra gana įvairių, apie jas ir tai ką pastebiu ir noriu parašyti šiandien.
[…]
Tada pas mane kaupiasi EMOCINĖ įtampa, kuomet aš ilgai negaunu manęs atspindėjimo. Kai aš iš kitų neišgirstu apie save: kaip jie mane mato, ką, jie mano, aš jaučiu, ką išgyvenu. Kartais galiu susitikti su drauge ir jei ji tik apie save pasakoja, visai manęs neatspindi, neatliepia, nepasako, kaip jai aš skambu (šypsausi), man lieka ta įtampa, neatspindėta ji neatsipalaiduoja. Aišku, kažkiek savo dienoraštyje galiu pati save atspindėti, bet, žinoma, tai turi ribas. Ši įtampa ypatingai padidėja, kai aš daug atspindžiu kitus (mano pagrindinis darbas toks) ir pati negaunu tokio ar panašaus savęs atliepimo. Prie šios įtampos aš priskiriu ir tuos momentus apie save, kai nebuvau nuoširdi, nutylėjau, nepasakiau, kas nepatinka, kitaip – nurijau (nuliūdusi). Ir tai nedingsta, o kaupaisi.
[…]
Pas mane kaupiasi taip pat ir FIZINĖ, SEKSUALINĖ, PROTINĖ, ATSAKOMYBĖS, KONTROLĖS ir, pavadinau, NEAIŠKI man dar įtampa.
Detaliai aprašiau jas savo Contribee paskyroje čia (įrašas yra prieinamas ir be prenumeratos).