Žinau, kaip jausiuosi, jei savaitgalį ar laisvadienį pradėsiu nuo jogos. Ir kaip visgi retai tą darau. Nes, regis, negaliu ir nenoriu savęs prievartauti (vakare man daryti jogą kolkas yra natūraliau).

Leidžiu sau negalėti.

Ir darbe, būna, negaliu. Pavyzdžiui, dar negaliu konsultuoti turinčių F kodo – psichikos sutrikimų – diagnozę (neseniai teko nukreipti vieną klientą psichoterapijos centro, kuriame ir dirbu, kolegėms).

Ir tą „aš negaliu” tam tikra prasme matau, kaip teigiamą.

Nors, dabar svarstau, kaip siaubinga būtų, jei ginantys mūsų šalies laisvę būtų pasakę tą patį – aš negaliu.

Pabandysiu paaiškinti, ką turiu omenyje.

Man tas „negaliu” siejasi su realybės pripažinimu, kad šiuo metu aš, atsiprašau, negaliu (bet tuo nepasiteisinu prieš save). Taip, šiuo metu nuleidžiu rankas ir atsiduodu kažkam, ko nesuprantu ir nekontroliuoju. Aš priimu, kad bus, kaip ir turi būti. Aš pasitikiu savimi, kitais, aplinkybėmis. Aš atsiveriu bet kam, kas gali nutikti.

Ir su šiuo mano atsivėrimu, šia vidine pozicija (gal ir ne iš karto) keičiasi ir mano realybė bei pati ta mano vidinė pozicija. Ir… aš pradedu galėti. Tiesa, gal kitaip nei planavau, kitaip nei tikėjausi, bet tikriausiai būtent taip, tikiu, kaip svarbu tuo metu.

Mano vidinio pasidavimo momentai buvo svarbiausi mano gyvenime: kažkaip taip ir mano tada dar būsimas vyras man Islandijos g. pridegė cigaretę (taip susipažinome prieš kiek daugiau nei 14 metų), taip gimė mintis studijuoti psichologiją, būtent taip jau benutrūkstanti santuoka klostėsi į visapusiškai harmoningesnius santykius. Ir daug daug galėčiau vardinti to pavyzdžių.

Nes kai įdedu daug, be galo daug pastangų, ateina momentas, kada svarbu tarti, jog iš savo pusės padariau, ką galėjau ir dabar lai klostosi geriausiai man ir visiems kuriuos tai liečia, o aš atsipalaiduoju ir leidžiu vykti tam, kas vyks, be mano kontrolės ir įsivaizdavimų.

Tad linkiu kartais negalėti (šypsausi). Tik, prašau, nesumanipuliuokite gyvenimu: aš pasiduodu ir sakau, kad nebegaliu ir tada jau gausiu tai, ko aš noriu? Ne, taip neveikia (šypsausi).

Ir savo klientams konsultacijose kartais sakau: taip, šiuo metu jūs negalite. Aš priimu, kad šiuo metu yra taip ir kitaip nėra. Aš priimu, kaip yra, o tai nors ir ne akimirsniu, bet jau savaime kažką keičia.

O ir tas „aš negaliu” nėra toks absoliutus. Jis yra priešingai be galo daugiasluoksnis, pavyzdžiui: aš negaliu, ką būtent? O ką būtent tada galu?

Aš negaliu ryte joginti, bet gal galiu palįsti po šaltu dušu? Šiandien iš vis galėjau tik gerti kavą lovoje bei kaifuoti nuo to ir nuo minties, kad kolkas Lietuva yra laisva (šypsausi).