#dienoraščiomintys

Jau kuris laikas buvau besitęsiančioje vidinėje krizėje, pavadinimu „o kas toliau, Monika?”. Tikiu, kad ne aš viena profesinėje srityje kartais tai išgyvenu.

Atrodė, kad užbaigsiu savo psichologijos studijų antrą kursą, mokymų sezoną (dar liko dvi darbo dienos auditorijoje), kiek atsikvėpsiu ir reikalai vėl grįš į savo vėžias. Daug ką nurašiau nuovargiui ir intensyviems metams. Pailsėsiu ir rūpimi klausimai išsispręs tarsi savaime (man kartais taip būna).

Visgi didžiausia krizės priežastis, kaip dabar matau, buvo mano įstrigimas socialioje mąstysenoje – tarp išorinio triukšmo aš nebegirdėjau savęs. Šeimos, draugų aplinka vienus dalykus vardina, partneriai – kitus, platesnis ratas, soc. medija irgi nuolat bombarduoja prieštaringa informacija. Ir negaliu vienareikšmiškai ir taip paprastai atmesti nei vienų, nei kitų, nes jie visi iš dalies teisūs, turi savų argumentų, įtikina. Negaliu ir vienareikšmiškai ar taip paprastai priimti, nes tai mano kuriamas gyvenimo paveikslas ir aš už jį atsakinga, nenorėjau paskubėti ar veikti pagal įprastus, man patogius, bet jau, deja, realijų nebeatitinkančius, nebeadaptyvius darbartinėse sąlygose savo elgesio ir mąstymo šablonus. Bijojau suklysti – jei visai atvirai.

Klausimas, ką man daryti toliau su savo profesine veikla, pastarąjį laiką varė mane į depresyvias būsenas.

Taip, gal ir galėjau samdyti sau koučą. Pati irgi su MĄSTYMO PARTNERYSTE dažnai esu naudinga ieškantiems tokių ar panašių atsakymų. Tačiau šį kartą nenorėjau. Pirma, tai irgi daugiau ar mažiau išorinė įtaka. Antra, aš gi galiu pati (juokiuosi balsu, mano grėblys). O jei išties, šįkart jaučiau, kad ne to man reikia. Man reikia pabūti vienai, man reikia atsiriboti. Man reikia pabėgti – galite ir taip vadinti.

Ir išvykau savo vienos savaitgaliui prie jūros. Norėčiau daugiau papasakoti apie tą laiką (ką veikiau ir pan.), tačiau ši žinutė ne apie tai. Šia žinute noriu pasakyti, kad kolkas dar negrįšiu į samdomą darbą (šypsausi).

Ir dabar tikriausiai nuskambės labai surrealiai (nemoku kitaip) ir gal pernelyg užtikrintai. …nes aš jau esu radusi. Žinau, ką reiškia totali laisvė (paleidimas) ir vidinis užsipildymas. Būkite tikri, ten nėra žodžių, ten tuščia ir kartu labai gera. Dėl savęs aš ten galiu ir pasilikti: dirbti kažką ar bet ką ir ramiai gyventi. Bet aš noriu, kad žmonės tai rastų savyje ar bent artėtų link to. Man regis, šiai kelionei mes ir gimstame (čia ne apie tai, kad kažkas nutinka ir tampa atlikta). Gaila, kad negaliu paimti už rankų ir ten nuvesti, o ir pati vis dar kelyje. Tačiau kažką dėl to padaryti galiu. Esu tikra, kad vieni tai atpažins ir supras apie ką aš. Kiti – pasijuoks ir būsiu persona non grata. O dar kitiems gal mano žodžiai nusės į širdį ir po truputį įleis šaknis (nieko nežadu, nes ir negaliu to daryti).

Ir, matot, laimei, nuo mano vizijos nuplaukė debesys ir ji vėl man tapo ryški. O su ja ir tolimesnis mano kelias. Kolkas, manau, kad MĄSTYMO PARTNERYSTĖ, darbas mokymuose ir ateityje psichologinis konsultavimas, psichoterapija ir yra vienos geriausių mano vizijai ir tuo pačiu mano indėliui į kitus leisiančių skleistis formų. Tad tą ir renkuosi daryti toliau. Tai, net neabejoju, augins taip pat ir mane (tikrai turiu kur tobulėti).

Ateityje pažadu galbūt kiek pragmatiškiau komunikuoti (šypsausi), bet šįkart norėjau taip (nuraudus).