#dienoraščiomintys
Gal ir bus kiek juokinga (blogąja prasme), tačiau noriu pasidalinti apie metaforą, kurią neseniai sau priskyriau.

Kaip tikriausiai žinote, universitete studijuoju psichologiją (turintiems aukštąjį išsilavinimą) ir socialinės psichologijos dalyke yra ne tik paskaitos, seminarai, bet ir pratybos. Jos vyko kiek terapiniu principu.

Pirmojo pratybų užsiėmimo metu mūsų buvo prašoma prisistatyti naudojant metaforą: įsivaizduokite, kad egzistuojate kažkur kažkokioje nežinomoje planetoje, kurioje nėra žmonių. Kas Jūs ten esate? Iš ko esate padaryti? Kokia medžiaga? Kokios savybės? O kokia paskirtis?

Žinoma, laiko buvo nedaug. Pasakiau, kad esu dirvožemis (dabar net balsu juokiuosi iš to). Pridūriau, kad nesu tik derlinga žemė, kad manyje yra ir molio bei kitų nenaudingų priemaišų, tokių kaip pelenai ir pan. Mano paskirtis yra sudaryti sąlygas augti toms sėkloms, su kuriomis mes kažkokiu būdu abipusiai susiliečiame.

Ir įdomiausia buvo ne tai.
Įdomiausia buvo tai, kad aš grįžus namo ir vaikams sumigus, kaip ir dažniausiai, pasidariau mėtų arbatos, užsidegiau žvakę ir r i m t a i (vėl mano juokas) paklausiau savęs, o kodėl nebuvau saule? Juk ji turi man simbolinę prasmę. Ir kodėl nebuvau šaltinis, upė, jūra ar kitas vandens telkinys? Prie vandens pati to nesuprasdama beveik visada kažkaip nurimstu. Kodėl aš pasakiau d i r v o ž e m i s (vėl garsus mano juokas)?

Ir tuomet aš jau galėjau apčiuopti pokytį. Aš jau šiek tiek kitokia, dėl to ir ta metafora buvo kitokia.

Aš labiau stabili, labiau pastovi, labiau užtikrinta, gal net ir nebeieškanti tos „savo“ vietos gyvenime. Aš nebevaikausi klientų (vėl juokiuosi, nes prisimenu ankstesnę save), neieškau jų ir nebandau įtinkinti, kodėl verta dirbti kartu ir pan. Nebesijaučiu ir tokia svarbi kaip saulė ar galinga kaip jūra (buvo ir toks laikas).

Nors visgi didžiąją savo gyvenimo dalį viduje jaučiausi kažkokia „nenormalia“, sakydavau sau protarpiais: žmonės kaip žmonės, o kas su manimi darosi?

Daug metų jaučiausi tarsi lipanti iš duobės. Visi, regis, vaikšto ant žemės, stabilūs, pasitikintys, besidžiaugiantys, o aš ten kažkur giliai įkritus kapstausi (tikriausiai dėl savo trauminių patirčių) ir vargais negalais bandau išsikeberoti. Gana dažnai jaučiausi besiblaškanti ir pasimetusi, vis ieškanti… nežinia ko ir kodėl. Tarsi viskas gerai, bet… nedžiugina, daug nuovargio, mažai pasitenkimo.

Ar yra čia koks moralas? Nemanau.

Tik norėjau pasidalinti, nes tikiu, kad mes, nors ir sunkiai, tačiau galime sąmoningai evoliucionuoti (nesąmoningai tas vyksta savaime).

Ir dar man smalsu, kaip save pristatytumėte Jūs panašioje situacijoje: kuo būtumėte ten, kur nėra žmonių? Kokias savybes turėtumėte? O kokią paskirtį atliktumėte? Kokią reikšmę ir prasmę savo atsakymams suteiktumėte?

Gal iš pirmo žvilgsnio skamba net ir žiauriai nerimtai, paviršutiniškai. Visgi tai yra tik tiltas į gilesnę savianalizę (ji kartais tiesioginiu būdu sunkiai pasiekiama), o ar į ją leisitės, pasirinksite Jūs.