#storiai #kuriegaaunasiperilgi
Man nepatinka dirbti ar mokytis savaitgalį. Visgi šiandien, sekmadienį, ruošiuosi stebėjimo (vieno iš psichologijos mokslo tyrimų metodų) atsiskaitymui.

Kartais užduodu sau klausimą, kodėl negalėjau suprasti ankščiau, pvz., baigus mokyklą, kad mano kelias yra psichologija? Kodėl tam reikėjo tiek daug metų?

Ir neseniai žiūrėjau du mokyklos organizuotus miuziklus, kuriuose pasirodė ir mano dukros, ir man kai kas labai vaizdžiai paaiškėjo (šypsausi).

Dorotė nukeliavo šitokį ilgą kelią, įveikė daug daug kliūčių, daug kam padėjo ir galiausiai sužinojo, kad ją namo sugrąžins, t.y. išpildys jos karščiausią troškimą, jos bateliai, kurie… visada buvo su ja.

Pirma emocija, kuri kyla, yra nusivylimas.

Tačiau ilgai netrukus pasidaro labai labai aišku, kad ta kelionė buvo labai reikalinga tam, kad suprasti, koks svarbus (kaliausei) protas, (geležiniam medkirčiui) širdis ir (bailiajam liūtu) drąsa. Taip pat kokie svarbūs sutikti draugai, santykiai ir pačios mūsų patirtys.

Panašiai ir aš, jei iš karto būčiau stojusi į psichologiją, nebūčiau pažinusi teisininko profesijos, po to verslo pasaulio ir koučingo subtilybių, nebūčiau gal tiek pažinusi ir savęs bei negalėčiau būti naudinga kitiems b ū t e n t taip, kaip dabar galiu.

Panašiai gal ir jūs jaučiatės, nors ir kažkurioje kitoje srityje (šypsausi).

Arba, žinot, gal visai nereikia laukti to sūkurio? Gal galima susiruošti kelionei ten, kur tarsi atrodo „namai” jau dabar?

Net jei ir galiausiai suprasime, kad jie visad ir buvo ten, kur buvome ir mes.