#dienoraščiomintys
Atostogos buvo vienos geriausių ever – aplankytos Šveicarijos, Austrijos, Vokietijos Alpės, Lichtenšteino sostinė Vaducas, Miunchenas, Drezdenas, Bavarijos pilys, įspūdingas Partnachklamn tarpeklis.
Įkeltoje foto nepakartojamas man kalnų St. Gilgen miestelis. Jei visgi kada nors rašysiu knygą ir tam tikslui gyvenimas (susimąsčius, ar ne mano tai atsakomybė?) leis man kiek atitrūkti nuo pasaulio kokiam mėnesiui, tai aš būsiu būtent ten. Jūra ar kalnų ežerai? Dar pagalvosiu, kas visgi labiau mane žavi.
Tad, jei trumpai, mano šių metų atostogose buvo daug gamtos grožio, jos galios (kokia ji įspūdinga!) ir mano buvimo tame. Kaip ir norėjau, itin ramiai pasigrožėjau pasauliu, gėriau jį į save.
Ir visgi grįžus, net nežinau…
Manyje vyko gana keisti psichiniai procesai.
Lyg tikėjausi (gi taip turėtų būti, ne!?) padidėjusio darbingumo ir kūrybiškumo, o kaip tik tokia kiek aptingus aš.
Lyg smagu sugrįžti į jogą, tačiau po jos jaučiu, kad skauda bene visas kūnas ir esu ne visai patenkinta, vangoka.
Taip gera susitikti sesijose su klientais. Džiaugiuosi, kad dauguma jų atvyksta pas mane į ofisą – aš jiems sakau, kad man nėra skirtumo, kad jie gali laisvai rinktis formą pagal savo preferencijas ir patogumą, bet čia paatvirausiu, kad man yra skirtumas: aš mėgstu gyvus susitikimus kiek labiau, nei virtualius. Žodžiu, gera dirbti, tačiau po sesijų vidinis kritikas kažko toks išgarsėjęs: ar aš buvau pakankamai naudinga? Ar būdama flow būsenoje nepamečiau kur tarptautinių profesijos standartų? Ne, nefaina taip man su manimi pačia.
Lyg dar taip noriu pasidžiaugti vasara ir kartu pradedu nerimauti, kaip bus rudenį, ar viską suspėsiu, sugebėsiu (grįšiu į VU psichologijos studijas, prasidės mokymų sezonas, naujos atsakomybės ten). O jei ilgesniu periodu neateis naujų klientų? Lenda įkyrios mintys ir net, aaa, baisu kažkaip kažkiek. Tas išankstinis nerimas tarsi skatina mane dabar daugiau dirbti, ruoštis, atlikti neatidėliotinai svarbius dalykus, atlaisvinančius laiką rudenį. Bet juk vasara, dar galima mėgautis lėtesniu tempu – prabėga prieštaringa mintis ir su tuo kyla kiek mano pasiblaškymo.
Dar pridėčiau šiokį tokį ir tuštumos jausmą, nes prieš atostogas buvo ko laukti, ką planuoti, taip norėjosi ir darbus palikti maksimaliai užbaigtus, ir namus tvarkingus. O dabar? Hmm, jau atpažįstu šį jausmą – kažkas panašaus, kaip pasiekus svarbų tikslą: ir labai gera, smagu, ir liūdna kartu, kažko trūksta. Kažkur net tokia mintis sugebėjo prasprukti: tai kam tada iš viso atostogauti, jei tai ne tik teigiamai veikia mane? Juokiuosi balsu iš savo neracionalumo ir kažkokio idealaus, neegzistuojančio pasaulio lūkesčio.
Kodėl tai pasakoju? Kokia mano esminė žinutė?
Mano ir tikriausiai Jūsų bene visi psichiniai procesai, kad ir kokie jie būtų, dažniausiai nori vieno – BŪTI PRIPAŽINTAIS, įvardintais, nenuneigtais saugioje, žinoma, aplinkoje (tikrai nebūtinai viešai). Taip jie ir paleidžiami, ir transformuojasi, ir neįstringa, o mes galime judėti pirmyn.
