Ilgai galvojau, apie ką rašyti savo Contribee paskyroje balandžio, kaip ir kiekvieno mėnesio, pirmo antradienio skiltyje #dienoraščiomintys. Galiausiai grįžau prie paprastų dalykų: KAS VYKSTA IR KAIP JAUČIUOSI DABAR?

Tekstas (ypač pilnas) gali būti sunkokas skaityti. Ir nenoriu juo kažkokio gailesčio, tiesiog man prieš save yra be galo be galo svarbu įsivardinti tai, kas yra tam, kad galėčiau priimti dalykus, kokie jie yra, ir judėti toliau.

Savo prenumeratorių net atsiprašiau, jei jiems šįkart nebus tiesioginės naudos. Taip, kartais esu savanaudiška ir kai kuriuos dalykus darau tik dėl savęs (susigėdus).

Sunkus dabar yra man laikotarpis. Ir jau kuris laikas jis nelengvas. Nežinau, lyg turėčiau džiaugtis, kad einu savo keliu, klausau širdies balso, esu ištikima sau, savo vertybėms ir pan.

Ir, velnias, kaip sunku kartais. Kaip sunku išlikti savo tiesoje.

Jau netrukus baigsiu trečią universitetinių psichologijos studijų kursą ir tai momentas, kai yra bene daugiausiai neužtikrintumo. Na, tiek investuota laiko, lėšų, vilčių, o ir liko dar visai nemažai mokytis (na, aišku, kad noriu mokytis visą gyvenimą, bet nebūtinai taip formaliai).

Ir šios studijos išsklaidė mano iki tol tikėtus mitus apie koučingą. Toks jausmas, kad tai, kuo ankščiau tikėjau, nebėra tiesa… Ir tai kažkiek skaudu, kelia neužtikrintumo, nesvarumo būseną.

Tuo pačiu žinau, kad tai natūralūs sąmyšio etapai asmenybės raidos eigoje. Ilgainiui turėčiau atrasti kitus savo tikėjimo pastolius.

O kol kas aš nebežinau, kas esu. Kokia mano tapatybė, identitetas? Aš jau nebesu tik koučas lyg, bet dar nesu ir psichologė-psichoterapeutė.

Ir klientų pas manęs nebeateina tiek, kiek ankščiau, kai aš tikslingai komunikuodavau kaip koučas. Dabar mano komunikacija, nors ir dera su mano vidumi, tikriausiai išoriškai atrodo gan kontraversiška. Ir tikriausiai, taip mąstau, jei žmonės nori eiti pas psichologą, tai ir renkasi jau baigusį ir daug patirties turintį jį. Tarsi logiška, kad ne mane.

Tuo pačiu negaliu, kaip ankščiau dariau, tikėti, kad ateitis daug ką išspręs, kad psichologijos studijos jau bus tas mano neva išganymas ir kažkokia nesibaigianti laimė. Ne, neturiu tokių iliuzijų, kad drieksis eilės į mano konsultacijas iš karto po studijų baigimo.

Labai noriu per daug negalvoti apie ateitį, nors, taip, aš turiu tą viziją, kad gal net aštuoniasdešimtmetė senutė aš dar kažkiek konsultuoju savo jaukiame kabinete (šypsausi).

Ir mano studijoje yra dar ir atskira meditacinė erdvė, tikriausiai su tekančiu vandeniu tam, kad prieš konsultacijas ar po jų, o gal ir šiaip žmonės galėtų užeiti ir pabūti su savimi, nurimti, įsižeminti, kiek atsikvėpti. Vakarais ar rytais aš ten medituočiau ir pakviesčiau kitus tą daryti kartu. Nenoriu iš to uždirbti ar daryti verslo.

Mano pagrindinis darbas būtų psichologinės-psichoterapinės konsultacijos, kurių metu aš apjungčiau savo turėtą patirtį, žinias tam, kad geriausiai galėčiau tarnauti savo klientui vardan jo kokybiško gyvenimo. Taip pat matau save ir kartą ar du per savaitę nuvykstančią į organizacijas ir dirbančia ir tenai vardan to paties – žmonių gerovės.

Dar turiu jautrią svajonę sukurti KAŽKĄ daug kam prieinamo tiems mūsų momentams, kai viduje sau ištariame: „AŠ NEBEGALIU.“

Matau ateityje save, kaip ir dabar, rašančią, reflektuojančią savo patirtį, kažkur kažkaip tuo besidalijančią su kitais.

Nepaisant šių ateities regėjimų, labai labai svarbu nenukelti gyvenimo į kažkokį „tada“. Labai svarbu man rasti būdų būti pakankamai tokia, kokia esu dabar, jaustis esant čia ir dabar vientisa, vertinga, galinčia, ką galiu ir su tuo, ką turiu ir kur esu dabar.

Gi aš jau dirbu su žmonių vidiniu pasauliu. Aš jau esu ta, kuri geba kurti vietą, erdvę, kurioje galima gyti, galima gydytis sielos žaizdas, augti ir po truputį vis labiau ir labiau klestėti ir išoriniame gyvenime. Juk tokia ir mano istorija. Aš pirmiausiai išsiaiškinau, pažinau, kas trukdo ar stabdo mane viduje geriausiai skleistis, realizuoti save (vis dar mokausi, ieškau). Man taip svarbu ieškoti labiau ir labiau tiesos, didinti tikrumą, mažinti manipuliacijas (ir su savimi) ir padėti tą daryti kitiems.

Pripažinsiu, man nelengva veikti iš pakankamumo čia ir dabar…

[šio teksto tęsinys ir pilnas manyje vykstančio dabartinio chaoso vaizdas yra aprašytas mano Contribee: čia, kur galima įsigyti tik įrašą, t.y. netapti prenumeratoriumi. Beje, visas įrašas yra 13040 characters.]