#storiai
Šįvakar grįžau namo tikslingai didesniu lanku ir pro Bernardinų sodą. Įdomu tai, kad nebelabai jaučiau grožio, šilumos. Taip, žinoma, suvokiau, kad gi juk labai labai gera, tik to nejaučiau kūnu.

Man jau kaip ir baigėsi balandis su visais jo reikalas (užsidengusi rankomis veidą). Žinau, kad turėčiau džiaugtis…

Pagaliau studijose mokausi taip ilgai lauktos grynos klinikinės, organizacinės psichologijos, psichiatrijos ir viską, ką reikėjo iki dabar, sėkmingai atsiskaičiau, šiek tiek dirbau, dar laikiau anglų kalbos lygio oficialų Cambridge English Placement Test, taip pat dalyvavau konkurse į darbą ir buvau jame pirma (nedrąsu dar tiksliai komunikuoti apie būsimus pokyčius), taip pat dalyvavau dviejų draugių gimtadieniuose, vienas jų su visu pasiruošimu: vakarine suknele, bateliais, šukuosena, makiažu ir naktiniais šokiais dainuojant D. Montvydui. O vakar su kita drauge dar buvome ir grupės FC Baseball koncerte, nes bilietai į jį buvo mano gimtadienio dovana. Aišku, šalia vaikai, buitis ir visa kita, ką tikrai dar pamiršau.

O iš tiesų po viso to jaučiu kažkokį keistą, netipinį gal net tokį, sakyčiau, buką nuovargį.

Taip pat jaučiu, kad tarp išorinio lėkimo, kas šiaip faina, tiek mažai šį mėnesį atliepiau save, savo poreikius. Tarsi vėl įsisuku į tokios fainos, visur spėjančios, neva viską galinčios rolę, kuri giliai giliai viduje po truputį gana nepastebimai vis tolsta pati nuo savęs (sunerimusi).

Ne, Monika, tik ne tai – pasakiau sau patyliukais kiek virpančiu balsu ir mintyse padėkojau, kad, laimei, žinau, kas yra bene svarbiausia, kaip tai jaučiasi ir kaip sugrįžti nutolus.

Tikiuosi, žinote, ir jūs (heart).