Kaip aš paleidinėju įtampą? Kaip tvarkausi su užsitęsusiais sudėtingais laikotarpiais?

Tiesa, pradžioje paminėsiu, kad nėra blogai ir po truputį mokytis būti su įtampa, t.y. nesiversti per galvą bandant ją pašalinti.

Taip pat minėtina, kad bandysiu rašyti kuo bendriau, kad galėtumėte išsirinkti sau tinkamus būdus iš tų egzistuojančių daugybės galimų.

Pirma, išprakaituoju.
Nemanau, kad čia reikia atskiro komentaro.

Antra, išmiegu.

Trečia, išrašau. Nuolat reflektuoju rašydama savo dienoraštį. Tie puslapiai nėra skirti niekam kitam, tik man. Ir tai neišsprendžia mano problemų, tačiau tikrai perkelia iš galvos į popierių ne tokias švarias, dažnai painias, miglotas mano mintis, niurzgėjimą, nepasitenkinimą, pyktį, baimes ir pan. Ir tai leidžia žvelgti jau kiek kitaip, tarsi per skaidresnę prizmę.

Ketvirta, iškalbu su dėmesingu manęs klausytoju (kartais tai yra psichoterapeutas, dažnai – koučas, mano mąstymo partneris, nuolat – keteta mano draugių). Manau, daugybę problemų kyla kaip tik dėl to, kad nesišnekame apie tai, kas mums iš tiesų rūpi. Pabrėžiu, nesišnekame apie svarbius, sunkius, skaudžius, sudėtingus dalykus. Sutikite, kad visi turime savo naratyvus apie save ir savo asmeninę istoriją. Jose be abejonės yra itin keblių dalių. Tikiu, kad nemažai tų dalykų gali būti kažkaip apsvarstyta ir išspręsta kalbantis.

Penkta, išverkiu.
Dar nesu sau atsakiusi, kaip būtent ašaros veikia, bet jos tikrai suteikia palengvėjimą. Kiek žinau save, tam tikras ašarų kiekis išbėga (buvo tokių momentų, kai galvojau, kad reikės lovos čiužinį keisti) ir jos natūraliai nudžiūsta išplaudamos skausmą, palikdamos palengvėjimą ir naujesnę mane.

Šešta, išmedituoju.
Iki, kaip dabar manau, kokybiškos meditacijos keliavau daug metų. Pamenu, pradėjau nuo to, kad kasdien tiesiog bukai 10 min. žiūrėdavau į žvakės liepsną, kol suskambėdavo žadintuvas.