– aš atspindžiu sau savo pačios jausmus, emocijas. Monika, tu dabar nerimauji. Arba ir vėl jauti kaltę, kuri tokia įprasta buvo tavo vaikystėje, ir pan. Pamenu, kai visai neseniai pro langą pamačiau į laiptinę ateinančius policininkus ir mano kūnas pradėjo drebėti… kažkas atsitiko! Ir dabar žinau, kad mano kūnas prisimena buvusią patirtį, kuomet du policininkai ir atėjo į namus pasakyti, kad mirė mano brolis. Kartais ir nežinomo numerio skambutis man sukelia panašią automatinę kūno reakciją, nes… nežinomas numeris man skambino, kai mirė tėtis, nežinomas numeris man skambino ir kai mirė mama. Buvo etapas, kai norėjau su tuo dirbti, norėjau pakeisti ir nebejausti. Tačiau dabar leidžiu tam vykti, leidžiu kūnui jausti jo patirtus prisiminimus ir kartu tais momentais kartais net ir fiziškai rankomis save apkabinu ir sakau, kad tai buvo tada, o dabar tu, Monika, jauti nerimą, baimę ar siaubą ir tuo pačiu esi saugi, įvardinu, kad esu šalia (šypsausi). Pastebiu, kad reakcijos po truputį, ne daugiau nei po milimetrą, vis silpnėja ir tuo džiaugiuosi.

– aš stengiuosi išgirsti net pačius tyliausius balsus savo galvoje (laimei, jie jau gana negarsūs). Monika, kodėl tu negali būti tobula? Monika, kaip tu galėjai? Kaip tu drįsai? Monika, kaip tau ne gėda? Išgirstu tas mintis ir nieko su jomis nedarau. Na, gal kartais irgi atsiprašau savęs: atleisk man, kad negaliu būti tobula, atleisk man, kad ir vėl nepavyko, aš atsiprašau, kad gal padariau klaidą.

– aš duodu pati sau patvirtinimus. Žinoma, atsižvelgiu į kitus, man rūpi, ką kiti galvoja, tačiau kartais užsimerkiu, pridedu ranką prie širdies ir bandau pajausti, kokia yra mano tiesa šiuo metu. O jei spaudimas iš išorės toks didelis ir priešingas mano intuicijai, kad beveik negaliu atlaikyti, aš pasakau sau, kad tikriausiai Dievas žino tiesą, o aš galiu klysti ir visgi dažniausiai išdrįstu atliepti savo vidų…

[…]

– aš nebenoriu keisti dalykų. Pastebiu, kad daug vidinio sąmyšio kyla iš mano norėjimo, kad būtų kitaip nei yra. Vis primenu sau, kad norėčiau, kad būtų taip ir taip, bet dabar yra taip, kaip yra, ir pripažįstu, kad aš negaliu to pakeisti arba negaliu to padaryti iš karto. Jei tikiu, kad galiu kažkiek keisti ar įtakoti man nepriimtiną situaciją, tuomet tą ir bandau daryti, tačiau be ankstesnio man būdingo „kovos už teisybę“ rėžimo. Bene svarbiausia, ką iki šiol esu išmokusi, yra tai, kad, gal nustebsite, pasiduoti, sustoti. Pavyzdžiui, aš tam tikra prasme pasidaviau ir pripažinau, kad tik iš koučingo aš nepragyvenu oriai ir tikriausiai vargu, ar tai kada nors nutiks. Man buvo ramu, nes aš nuoširdžiai stengiausi ir siekiau to, ko noriu, jaučiausi padariusi tai, ką galėjau iš savo pusės, tai kas priklauso nuo manęs. Nepavyko, tai nepavyko, pati kelionė buvo vertinga – pasakiau vieną dieną. Ir būtent šis pasidavimas man leido apsižvalgyti ir priimti sprendimą stoti į psichologiją, dar giliau ir išsamiau tyrinėti žmogų. Priešingu atveju, galėjau visą gyvenimą bandyti, stengtis, kovoti, išeikvoti be galo daug ko ir, taip, galbūt man būtų pavykę (kas žino), tačiau dabar jaučiu, kad dar kitaip augu ir keičiuosi, kad tai, kas atrodė nesėkmė, yra sėkmė man. Taip, didžia dalimi aš mokausi nekeisti dalykų, kurie ne mano jėgoms, mokausi juos priimti, atsitraukti ar žvelgti kitaip.

[…]